Ekspedicijos pabaigą žymi dešimt nulių. Terjės Matiseno navigacinis kompiuteris rodo penkias vietas po kablelio. Kai jas visas užims nuliai, jo tikslas bus pasiektas. „Dar metrą į vakarus“, - sako Matisenas, neatitraukdamas žvilgsnio nuo GPS prietaiso mažyčio ekrano. Palenkęs galvą, 46 metų vyras Norvegijos Hedmarko regiono kalnuose šokčioja nuo vienos uolos ant kitos. Čia, aukštai, yra šalta ir vėjuota. Po kojomis girgžda paskutinis sniegas. Dar žingsnis atgal. Bingo! N - 62.00000 laipsnių, E - 11.00000 laipsnių. Atvykimas į niekur.
Keistą ritualą žinovai vadina „nulių šokiu“, o jo gerbėjų gausėja visame pasaulyje. Apsiginklavusi nešiojamaisiais GPS imtuvais, padedančiais nustatyti buvimo vietą per palydovus, naujoji atradėjų karta traukia per Namibijos dykumą, Amazonės džiungles ir Arkties ledą. Šių ekspedicijų tikslas: lygiagrečių ir dienovidinių susikirtimo taškai. Iš bet kurios Žemės vietos toks sankirtos taškas, vadinamas „confluence“, yra nutolęs maksimaliai 79 km. „Man kilo keista idėja nufotografuoti kiekvieną tokį tašką. Negalėjau nujausti, kad kas nors į tai galėtų pažiūrėti rimtai“, - aiškina amerikietis Aleksas Džaretas, kurį galima laikyti geografinių duomenų medžiotojų vadu.
Naujasis Žemės atradimas prasidėjo 1996 m. JAV Naujojo Hempšyro valstijoje. Pretekstas Džaretui buvo dovanų gautas GPS imtuvas. Visai netoliese buvo 72 laipsnių vakarų ilgumos ir 43 laipsnių šiaurės platumos susikirtimo taškas. Džaretas leidosi į medžioklę. Jo „grobis“ buvo pelkės viduryje: „Tikėjausi ko nors panašaus į paminklą, tačiau ten nieko nebuvo“. Džaretas internete paskelbė šio „nieko“ nuotrauką: du medžiai sniege. Taip gimė idėja.
Nuo tada armija „sankirtos ieškotojų“ kaip skruzdės skuba visomis kryptimis. Pagrindinę judėjimo būstinę galima rasti internete adresu www.confluence.org. Ten kaupiami naujosios atradėjų gildijos nuotykiai. Per 4800 amundsenų mėgėjų padarė jau daugiau kaip 31 000 nuotraukų, kuriose užfiksuoti apie 3500 sankirtos taškų 148 valstybėse. Sicilijoje gyvenantis vokietis Pėteris Meselbergeris, vadinamas kapitonu Pėteriu, yra bendruomenės Džeimsas Kukas. Jis jau aplankė 126 sankirtos taškus. Meselbergerį daugiausia domina taškai atviroje jūroje, į kuriuos jis patenka krovininiu laivu „Nova Scotia“. Žiniatinkliui jis pateikia mėlynos arba pilkos jūros vaizdus su daugiau ar mažiau ryškiu kranto siluetu horizonte - tikra globalinė nuobodybė. Didžiausia sankirtininkų problema ir yra ta, kad ten, kur susikerta lygiagretės ir dienovidiniai, paprastai nėra nieko. Bent jau nieko ypatinga. Stebėtinai mažai tokių taškų yra miestuose. Matyt, ekspedicijų dalyvius pirmiausia vilioja priešistorinis medžiojimo ir rinkimo malonumas. Galimų orientavimosi sunkumų jiems bijoti nėra ko, globalinė GPS palydovų flotilė patikimai rodo kelią ir nepatyrusiam pėdsekiui.
Norvegą Matiseną šeši palydovai dviejų metrų tikslumu veda į vieną iš nedaugelio, Europoje dar niekada anksčiau neaplankytų sankirtos taškų: 62 laipsniai šiaurės platumos, 11 laipsnių rytų ilgumos. Su motyvacijos trūkumu aistringas orientacininkas nesusiduria. „Noriu patekti į tuos taškus, nes jie egzistuoja“, - sako Matisenas. Šaunus uždavinys, kurio pakaks ilgam: visame pasaulyje apie 13 000 lygiagrečių ir dienovidinių sankirtos taškų dar laukia savo atradėjų.
Pagal užsienio spaudą
Redakcijos archyvo nuotr.
„Laisvalaikio“ informacija:
http://laisvalaikis.meniu.lt
