This website is using cookies. By continuing to use the website you agree to our Cookie Policy. More information about Cookies.

Accept
+ Suggest a Restaurant
News

Karštos dienos svajonė, arba atšaldyta istorija (Įdomu)

2004-08-19
Publish your own article

Tik faktai
* Didžiausi ledų gerbėjai - Naujosios Anglijos gyventojai. Ten per metus vienas žmogus sukerta po 39 pintas (1 pinta lygi maždaug pusei litro) ledų - 14 pintų daugiau negu vidutiniškai JAV.
* Kas penktas ledų mėgėjas šiuo skanėstu dalijasi su savo augintiniu - kate ar šunimi.
* Vyrai dažniau negu moterys po pietų desertui renkasi ledus.
* Žinoma kompanija „Ben & Jerry“ ledų gamybos atliekas naudoja kiaulėms šerti. Kriuksėms patinka visos ledų rūšys, išskyrus mėtinius.

Pirmieji ledai
Istorikai tvirtina, kad Kinijoje Tanų dinastijos laikais (618-907 metais prieš mūsų erą) ant valdovų stalo nešdavo šaldytą desertą, pagamintą pagal gana sudėtingą technologiją. Buivolės, karvės ir ožkos pieną sumaišydavo su skaldytais ryžiais, pakaitindavo, suraugindavo, pasaldindavo, įdėdavo miltų, kad būtų tirščiau, kamparo (kad būtų kvapniau!) ir atšaldydavo ant ledo su salietra. Pastaroji, kaip vėliau ir druska, buvo naudojama galutiniam produktui greičiau atšaldyti.

Šaldytais saldumynais pasmaližiauti mėgo Neronas ir Aleksandras Makedonietis, kaip, beje, ir daugelis kitų senovės valdovų.

Amerikos indėlis
Amerikiečiai, prisiekę ledų mėgėjai, dalija juos į keletą didelių grupių priklausomai nuo riebumo ir cukraus kiekio, nuo to, ar jie pagaminti iš natūralių produktų be pieno ar su juo, vien iš sušaldytų sulčių ir taip toliau. Bet kam ta painiava, vis vien visa tai vadinama vienu žodžiu - ledai!

Ledus mėgo dar nacijos tėvai: istorija išsaugojo faktą, kad Džordžas Vašingtonas tik per vieną vasarą šaltajam gardumynui išleido 200 dolerių - didelę sumą antroje XVIII amžiaus pusėje, o 1786 metais įsigijo rankinę ledainę. Nuo jo neatsiliko ir Nepriklausomybės deklaracijos autorius Tomas Džefersonas. Šis vanilinių ledų mėgėjas 1791 metais net prašė pasiuntinio Prancūzijoje parūpinti jam šio aromatingo prieskonio.

Bet didžiausias JAV indėlis į ledų istoriją - technologijos. Jauna valstybė, pamišusi dėl pramonės pažangos ir lygybės, iš pagrindų pakeitė supratimą apie ledus kaip apie aristokratijos privilegiją.

Viskas prasidėjo 1843 metais, kai Nensi Džonson išrado mechaninę ledainę, keleriopai sumažindama gamybos laiką ir sąnaudas. Netrukus visoje šalyje vienas po kito ėmė dygti pramoniniai ledų fabrikai. Amerikiečiai išrado ir vadinamuosius Filadelfijos ledus - riebesnius ir tirštesnius už itališkus, bet, skirtingai nuo klasikinių prancūziškų, gaminamus be kiaušinių trynių, taip pat briketus, vaflių ragelius, vaisinius ledus. Netgi ledų šaukštelis - ir tas buvo užpatentuotas JAV 1897 metais.

Europa ginčija Naujojo pasaulio pirmenybę tik vienoje pozicijoje - eskimo. Šokoladu glaistytų ledų ant pagaliuko autoriumi laikomas prancūzas Šarlis Žervė. O jų pavadinimas – grynas atsitiktinumas. Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje viename kino teatre, kuriame buvo pardavinėjama Žervė kompanijos produkcija, dvi savaites buvo rodomas filmas apie Arktiką. Ir štai sąmojingas žiūrovas, per seansus prarijęs ne vieną porciją, pasiūlė pavadinti tokius ledus eskimų pyragaičiu.

Tiesa, amerikiečiai įsitikinę, kad eskimo ledus išrado ne kažkoks prancūzas, bet Ajovos gyventojas Krisas Nelsonas.

Itališkos šaknys
Italai šventai tiki, kad būtent iš jų teritorijos, konkrečiai iš Sicilijos, ir prasidėjo pergalingas ledų žygis po šalis ir žemynus.

Itališka versija skamba taip: arabai IX amžiuje kartu su Pranašo vėliava atnešė į Siciliją šerbetą (skystą), skanėstas prigijo, o vėliau siciliečiai išmoko maišyti sniegą su vaisių sultimis taip, kad nesušaltų ir nesukristų atskirais kristalais.

Šiandien visoje Europoje viešpatauja itališki ledai - ne tokie riebūs, ne taip intensyviai plakami ir ne taip stipriai sušaldomi kaip amerikietiškieji.

XVII-XVIII amžiuje ledų gamybos procesas buvo labai ilgas ir sunkus (statinaitę su produktu sukdavo inde su sūdytu ledu, maišydavo, vėl sukdavo), todėl prieš industrijos epochą ledai buvo prieinami tik visuomenės grietinėlei. Ir jai labai patiko tikroji gietinėlė, kuria Prancūzijos konditeriai papildė italų receptus, o paskui dar sugalvojo paskaninti ir kiaušinių tryniais.

Dėl skonio nesiginčijama?
Šiandien JAV ledų kasmet parduodama beveik už 20 mlrd. dolerių, juos reguliariai valgo 94 proc. šeimų. Vidutinis amerikietis ledų suraito daugiau nei kas kitas pasaulyje - 21,3 litro per metus. O metinė gamyba JAV sudaro maždaug 21,8 l vienam gyventojui. Daug ledų eksportuojama, ypač į Japoniją.

Iki pažinties su vakarietiška civilizacija Japonija neturėjo nė menkiausio supratimo apie ledus, užtat dabar jos gyventojai – vieni karščiausių jų gerbėjų. Bet japonai nebūtų japonai, jei nebūtų modifikavę šio gardumyno pagal savo skonį. Kaipgi tuomet reikėtų aiškinti, kad šalies rinkoje pasirodė tokių delikatesų, kaip krevečių, krabų, tiesiog žuvies, kaktusų ar keptų viščiukų sparnelių skonio ledai? Nors, tiesą sakant, ir tie patys amerikiečiai nepėsti. Antai niujorkiečiai gali paskanauti kečupo ar bulvių traškučių skonio ledų, o Kalifornijoje gaminami česnakiniai ledai. Dar 1790 metais vienoje kulinarijos knygų buvo aprašyti ledai su imbieru, juoda duona ir parmezanu. Nors patys populiariausi visame pasaulyje tebėra vaniliniai ledai...

Pagal užsienio spaudą
Martyno Ambrazo nuotr.
„Vojaž i otdych “ nuotr.
„Laisvalaikio“ informacija:
http://laisvalaikis.meniu.lt