This website is using cookies. By continuing to use the website you agree to our Cookie Policy. More information about Cookies.

Accept
+ Suggest a Restaurant
News

Tinklaraščio „Rožinis avokadas“ autorė Aurelija Vaiciukevičiūtė: „Jau esu išmokusi greitai suktis, kad nufotografavus patiekalą, jį suvalgyti suspėčiau dar šiltą“

2022-06-27
Publish your own article

Naujausia mano pašnekovė, Aurelija Vaiciukevičiūtė, – odontologė, kuri savo darbą labai myli. Vis dėlto, mergina neslepia – ją dominančių sričių yra kur kas daugiau. Viena iš jų – bėgimas. Kita – maisto gaminimas, dekoravimas. Pastarąja veikla Aurelija dalinasi ir instagram paskyroje „Rožinis avokadas“. Kol kas šis maisto tinklaraštis dar nedidukas, tačiau panašu, jog vis labiau populiarėjantis – Aurelijos receptais ir maisto nuotraukomis žavisi vis daugiau žmonių.

Šiame interviu su Aurelija aptariame tiek jos aistrą kulinarijai, tiek pakalbame apie tinklaraščio užkulisius. Paliečiame ir bėgimo, sveikos mitybos temas. Odontologės netgi paklausiu ar mūsų dantų būklė gali išduodi ar mes maitinamės sveikai. Ką ji atsakė? Kviečiu skaityti straipsnį ir sužinoti.

 

Aurelija, teko skaityti, jog jūsų aistra kulinarijai prasidėjo nuo košių. Ar galite papasakoti, kokia košė, šiuo metu, yra jūsų favoritė?

Košė, tikriausiai, yra vienas lengviausiai pagaminamų patiekalų, kuris leidžia plačiai improvizuoti skonių ir netgi pateikimo prasme. O rezultatas greitas ir skanus (tie, kurie sako, kad košė neskani, tiesiog jos nebuvo tinkamai paruošę). Vienareikšmiškai šiuo metu labiausiai mėgstu avižinę košę sumaišytą su baltymų milteliais. Toks variantas yra sotus ir žinoma skanus. O pagardai, kaip kartais sakau: pagal nuotaiką. Riešutų sviestas, uogos, bananas, riešutai, šokolado gabaliukas...

 

Kaip suprantu, maisto gamyba jūsų hobiu tapo per pirmąjį karantiną. O kaip buvo iki tol? Ar mėgote gaminti maistą tik nerasdavote tam pakankamai laiko? O gal atvirkščiai – maisto gamyba neteikė jokio džiaugsmo: gamindavote tik todėl, kad reikia pavalgyti?

Taip jau viskas sutapo, kad per pirmąjį karantiną mokiausi paskutiniame kurse ir laukė baigiamieji egzaminai. Tad paskutiniai keli mėnesiai iki egzaminų buvo vien knygos ir tik knygos. Tuo labiau, buvome visi „uždaryti“ namuose, tad kaip tikras studentas, aš irgi kartais ieškodavau „pasiteisinimo“ bent kokią valandėlę nesimokyti, o eiti pasigaminti valgyti – puikus pasiteisinimas.

Ir iki to labai mėgau maisto gaminimą, jau maža būdama, likusi namie ruošdavau paprastus apkepus, kažko paprašyta išvirdavau, kepdavau pyragus (dažniausiai klasikinį – obuolių pyragą), bet atėjus karantinui, meilė maistui dar labiau sustiprėjo. Atsirado ir maisto fotografavimas, kėlimas į socialinius tinklus. Pamenu, iš vakaro suplanuodavau ką valgysiu pusryčiams, pietums, vakarienei ir kitą dieną labai laukdavau tos akimirkos, kai jau „reikia eiti gaminti maistą“.

 

Kokie yra jūsų valgymo įpročiai?

Daug sportuoju, tad ir maistas kažkiek yra „priderintas“ prie gyvenimo būdo. Vieni tai pavadins „sveika gyvensena“, kiti – „valgymo įpročiais“, o aš sakau, kad tai tiesiog „gyvenimo būdas“. Laikausi minties, kad visur turi būti balansas. Tai liečia ne tik maistą, bet ir gyvenimo būdą. Nesu atsisakiusi jokių maisto produktų ar alkoholio, tik vienus produktus mėgstu labiau ir valgau juos dažniau, kitus – rečiau. Kas mane ilgesnį laiką seka instagram, tikriausiai jau pastebėjo, kad pusryčiams beveik visuomet bus mano mylima košė. Pietums – kokios nors kruopos/makaronai, kažkas iš baltymų ir kalnas daržovių (man jų visada turi būti daug). O vakarienei – kažkas lengvesnio: omletas, varškė (labai mėgstu varškėčius!), jogurtas. Pats maisto kiekis dažniausiai priklauso nuo tą dieną laukiančios treniruotės, nes bėgimas reikalauja labai daug energijos. O jeigu grįžtu namo vėlai, po sunkios treniruotės, man mažiausiai rūpi, kiek dabar valandų rodo laikrodis, nes tikrai neretam yra „užstrigęs“ įsitikinimas, kad po 18h valgyti negalima – viskas virs riebalais. Kūnas „atidirbo“, tad reikia jį ir „pamaitinti“.

 

Kokių produktų stengiatės visada turėsi namuose?

Namuose visuomet bus įvairių rūšių kruopų, makaronų, daržovių. Taip pat – vištienos, kalakutienos kumpelio, lašišos ir tuno. Iš vaisių – visuomet ant stalo bus bananų, uogos – braškės ir šilauogės. Ir žinoma – jogurtas, varškė (grūdėta ir paprasta). Ir baltymų miltelių. Paminėsiu, kad saldainių dubuo namuose visuomet pilnas – balansas svarbu!

Apsipirkinėju dažniausiai kas savaitę, nes daržovių ilgam laikui neužsipirksi (nors pradėjusi naudoti vakuumatorių, kiek prailginau daržovių laikymą šaldytuvą). O tokie labai dideli apsipirkimai (kai namuose jau nėra ir tų „dažniausių“ produktų) būna kas mėnesį arba dar rečiau.

 

Bėgiojimas – dar viena jūsų aistra. Pasidalinkite, kuo ši veikla jus praturtina? Kaip manote ar sportas ir sveika mityba – neatsiejami, jeigu norime jaustis energingi?

Bėgimą pavadinčiau neatsiejama savo gyvenimo dalimi. Mane drąsiai galima „prirašyti“ prie žmonių priklausomų nuo sporto, bet labiausiai nuo bėgimo. Pirmiausia, tai nuostabus atsipalaidavimo būdas (tik šiuo atveju sunkios treniruotės čia netinka), labai mėgstu ilgus savaitgalio bėgimus. Kai išbėgi ir pusantros valandos ar trumpiau/ilgiau gali būti tiesiog su savo mintimis, klausytis aplinkos garsų, stebėti pro šalį slenkančius vaizdus ar bėgant klausytis podcast įrašų, muzikos.

Bėgimas leidžia „išsikrauti“, va čia jau galėčiau priskirti sunkias treniruotes (kurių būna 1–2 per savaitę). Taip, jos būna sunkios, varginančios, bet jeigu tą dieną ar iki tol jaučiu, kad yra susikaupęs kažkoks sunkumas gyvenime, tai po greitų intervalų viskas lieka „ištaškyta“ ir pamiršta. Taip pat bėgimas ar greičiau treniruotės ir trenerio priežiūra ugdo disciplinos jausmą. Tiesiog žinau, kad tą dieną, pagal parašytą treniruočių planą reikią bėgti, tad net nekylą jokių klausimų, kad nebėgsiu. Nesvarbu koks oras, nesvarbu kada (anksti ryte ar po darbo vakare), svarbiausia, kad padarysiu, kas parašyta.

Maistas daro didelę įtaką sportui. Galbūt daugelis mano, kad daug sportuojant galima valgyti labai daug ir bet ką. Daug – taip, bet tikrai ne bet ką. Maistas turi būti kokybiškas, kitaip, net ir daug valgant, pasijus, kad nėra jėgų, nėra sotumo, o sporto rezultatai visiškai netenkins. Visa tai neturi būti laikinas maisto įpročių pakeitimas (vienam kartui). Sportas ir tinkama mityba turi būti gyvenimo būdas. Aktyvi veikla ir tai, kas tavo lėkštėje, turi džiuginti, o ne dar labiau apsunkinti gyvenimą.

 

Kadangi esate odontologė, įdomios jūsų įžvalgos – ar dantų būklė gali išduoti, kaip žmogus maitinasi: sveikai ar nelabai?

Nuspėti tikrai galima. Pats ryškiausias požymis – dantų erozijos arba paprasčiau tariant – nutirpę (aptirpę) dantys, dėl dažno rūgščių, gazuotų gėrimo vartojimo. Taip pat pacientai skundžiasi pajautrėjusiais dantimis. Labai mėgstu paklausti apie įpročius: kokius gėrimus žmogus geria. Ypač, apie pastaruoju metu išpopuliarėjusį vandenį su citrina. Tai – ta pati rūgštis, kuri nėra „draugas“ dantų emaliui, o jeigu toks vanduo yra sriubčiojamas visą dieną, tai dantys nuolatos yra „skalaujami“ rūgšties.

 

Pakalbėkime apie jūsų maisto tinklaraštį „Rožinis avokadas“. Kodėl būtent toks pavadinimas?

Čia labai ilgos ir intriguojančios istorijos nėra. Kai sprendžiau, kaip pavadinti šį maisto instagramą, tiesiog pasirinkau savo mėgstamiausią spalvą ir vaisių.

 

Kaip nusprendžiate, kokį receptą verta įkelti į instagramą? Spontaniškai ar, vis dėlto, turite kažkokį tvarkaraštį ir jo laikotės?

Stengiuosi nedaryti labai didelių tarpų tarp įrašų kėlimo. Kažkaip pačiai norisi nuolatos palaikyti aktyvumą, tik ne visuomet tam yra laiko. O ką kelti – dažnai sugalvoju spontaniškai. Pavyzdžiui, kažką gaminu pietums ir pagalvoju, kad visai neblogas ar įdomus įrašas būtų: belieka gražiai paserviruoti, padaryti kelias nuotraukas ir paruošti įrašą, o tuo pačiu ir gardžiai papietauju. Kartais netgi nieko neplanavusi pamatau, kad nuotrauka, kurią įkėliau į story, atrodo labai gražiai. Po kurio laiko ją galiu įkelti iš naujo – jau kaip įrašą.

 Kažkokio griežto grafiko neturiu, nes tai, ką darau „Rožiniame avokade“, yra mano hobis ir malonumas. Nesiekiu kažkokio konkretaus sekėjų skaičiaus. Dėl manęs, tai ir nulis like galėtų būti po įrašu, o aš vis tiek kelčiau, nes tai tarsi mano mini receptų ir dekoruotų sausainių dienoraštis. Smagu pačiai pasižiūrėti, pagaminti dar kartą jau bandytus savo receptus.

 

Pati kuriate receptus, juos adaptuojate. Ar pasitaiko fiasko? Kai, atrodytų, turėtų gautis kone šedevras, o galutinis rezultatas – ne itin džiuginantis?

Mėgstu sakyti – dviračio iš naujo išrasti neįmanoma. Vieni nuo kitų perimame receptus, kažką šiek tiek pakeičiam ir pateikiam kaip savą. Ir tai socialinių tinklų ir interneto laike – normalu. Dažnai įkvėpimo ieškau žiūrinėdama kitų maisto blogerių įrašus, turiu nemažai receptų knygų namie, bet niekada nesisavinu, kad tai „mano pačios sukurtas receptas“. Jūs tik pažiūrėkit, kiek yra bananų duonos receptų internete! Juokinga būtų „savintis“ tokį dalyką. Aš tuos „receptus“ labiau keliu dėl įkvėpimo. Ir jeigu bent vienas žmogus, užmetęs akį į mano receptą ar nuotrauką, pajaus, kad nori pagaminti kažką panašaus – valio, mano tikslas pasiektas.

Kiekvienam, kas mėgsta pasisukinėti virtuvėje, pasitaiko „kliurkų“. Dažnai jų pasitaiko tada, kai imu eksperimentuoti su dar nebandytais miltais kepiniams. Tai, žiūrėk,  nekyla, tai – neperkepa, tai – blynai neapsiverčia, vaflinė neatsirado, nes tešlą „sukibo“, tai – išvis skonis kaip smėlio. Pasijuoki, pasimokai, išvalai, kas pridegę ar priskreto ir bandai vėl. Bet pagalvokit, kiek receptų nebūtų atrasta ir sukurta, jeigu nebūtų daroma klaidų! Tik reikia nepamiršti iš jų pasimokyti.

 

O kuriuo receptu – didžiuojatės labiausiai?

Negalėčiau išskirti vieno konkretaus, visi man mieli, bet tikriausiai laipteliu aukščiau už kitus „stovi“ varškėčių spurgos. Priežastis – dažniausiai namuose gaminamas patiekalas iš mano įkeltų įrašų. Labai rekomenduoju pabandyti!

 

Susidariau įspūdį, jog jums svarbus ne tik patiekalo skonis, tačiau ir jo išvaizda. Kaip manote ar jūsų estetinis pojūtis – įgimtas? Ar visgi teko daug mokytis apie tai, kaip maistą pateikti/dekoruoti gražiai

Patiekalo vaizdas turi labai didelę įtaką skoniui. Net ne itin skanų patiekalą galima suvalgyti visai skaniai,  jeigu jis gražiai paserviruotas.  Nepamirškim, kad „valgom“ ir akimis. Tą pačią košę, kurią gaminuosi pusryčiams, galima tiesiog sumesti į dubenį kartu su kitais pagardais ir patiekti, arba viską galimą gražiai sudėlioti. Ir tai darau tikrai ne vien dėl patrauklaus story įrašo, bet ir pačiai kur kas skaniau taip pusryčiauti. Tai darau su visais savo patiekalais – estetika man labai svarbi. Kadangi to niekur nesimokiau, tai (gal) galiu sakyti, kad kažkiek tai yra įgimta. Visgi, mano profesija irgi reikalauja kruopštumo ir estetikos, tikriausiai tai „persiduoda“ ir maisto gamyboje bei pateikime.

 

Visada įdomu sužinoti apie tinklaraščio užkulisius. Papasakokite ar ši veikla jums užima daug laiko?

Aš, galima sakyti, „gyvenu“ su savo maisto instagram. Kiekvieną dieną dalinuosi tuo, ką valgau, ką atrandu parduotuvėse dar neragauto, kas patiko arba nepatiko. Pastaruoju metu daugiau story atsirado su bėgimu, tačiau galiu pasidžiaugti, kad mano laiko šis hobis „nesuvalgo“. Kadangi nesu niekam įsipareigojusi dėl įrašų, juos galiu kelti kada panorėjusi, nejaučiu spaudimo daryti ar kurti, kai to nenoriu. Idėjų mano galva yra kupina beveik 24 h per parą, tačiau kartais tam pritrūksta laiko, kai kasdienybėje yra daug kitų veiklų – sportas, darbas, draugai, šeima. Tiesa, dėl tos pačios bėgimo išmokytos disciplinos, sugebu viską susidėlioti taip, kad naujo įrašo kūrimas teiktų malonumą, o ne stresą.

Jau esu išmokusi greitai suktis, kad nufotografavus patiekalą, jį suvalgyti suspėčiau dar šiltą, nes neretai kol pasibaigia fotosesija, lėkštė jau senokai būna šalta. Bet tokia jau ta maisto blogerio kasdienybė...

 

Savo instagrame esate rašiusi, jog svajojate apie savo desertinę/kepyklėlę.  Apibūdinkite, kokia ji turėtų būti? Galbūt tai ne tik svajonė, bet ir ateities vizija?

Labiausiai norėčiau turėti savo dekoruotų sausainių kepyklėlę. Tikriausiai, su laiku ten atsidurtų ir įvairūs desertai, tortai ir kiti dalykai (kaip ten sakoma, apetitas ateina bevalgant), tačiau tuo pačiu suprantu, kad kol kas tai tik tolima svajonė. Tokiai vietai ir veiklai reikia atiduoti nemažai savęs, o kur dar investicijos... Mano žvilgsnis visgi krypsta į odontologiją, ten norėčiau būti tikra savo srities specialistė ir jos tikrai negalėčiau atsisakyti vardan desertų. Bet juokauju, kad jeigu būtų kokia nedidelė kepyklėlė, tai ji vadintųsi „Desertologinis kabinetas“, o ir juokai kartais virsta rimtais dalykais, tad niekada nesakau „ne“.  Kol kas visa tai tebūnie lieka mėgstamu užsiėmimu, kuris leidžia atsipalaiduoti ir teikia malonumą.

 

Ačiū už pokalbį

 

Autorė: Rut Javič