Kiekvieną kartą kai atveriate savo piniginę, paliekate vadinamąjį ekologinį pėdsaką. Pavyzdžiui, nusipirkę paprasčiausio augalinio aliejaus, pagaminto iš genetiškai modifikuotų sojų pupelių, jūs sukeliat: atogrąžų miškų iškirtimą, geriamojo vandens užteršimą pesticidais, masinius vaikų išsigimimus, naminių gyvūnų kankinimą, žemės užliejimą srutomis, žuvų dusimą ir Baltijos jūros virtimą pelke. Kad įtikinčiau jus tuo, pradėkime siūlo galo ieškoti Brazilijoje bei kitose Pietų Amerikos šalyse.

Tarkim Argentina. Ši šalis buvo vadinama pasaulio aruodu, nes maistu, ypač grūdinėmis kultūromis bei mėsa, aprūpindavo daugelį šalių. Po to, kai į šią šalį pradėjo veržtis neokolonistai, t.y. JAV korporacijos - „Monsanto“ ir į ją panašios – viskas pasikeitė. Užsienio korporacijos supirko žemes arba išsinuomavo jas labai ilgam laikui už labai mažą kainą (korumpuota Lotynų Amerikos valdžia šiuo klausimu itin sukalbama), nuo žemės nustūmė vietos žmones, kurie, kad nemirtų badu, ėmė lenkti nugaras genetiškai modifikuotų sojų plantacijose. Tos plantacijos skirtos ne Argentinai, o pašaru aprūpinti visos JAV ir Europos Sąjungos kiaulių kompleksus bei paukštynus.

Brazilija buvo viena iš tų šalių, kuri ilgai priešinosi genetiškai modifikuotų sojų prakeiksmui. Korporacijos, matydamos, kad ten legaliu būdu pradėti auginti šias sojas nepavyks, užteršė jomis sėklų saugyklas ir tarp nemodifikuotų sojų atsidūrė modifikuotos. Žemdirbiai augino sojas, net neįtardami, kad sėklos genetiškai užterštos. Kai tai išaiškėjo, jau buvo per vėlu – drausti auginti genetiškai modifikuotą soją buvo beprasmiška.

Ten, kur auginamos genetiškai modifikuotos kultūros, žemė permirkusi nuo pesticidų. Konkrečiai, pilamas herbicidas „Roundup“, beje, gana plačiai naudojamas ir Lietuvoje (netgi ne pagal paskirtį – grūdų džiovinimui). Sojos yra modifikuojamos taip, kad būtų atsparios šiam herbicidui: visos piktžolės nuo jo žūva, o soja išlieka. Yra nuomonių, kad didžiosios korporacijos, chemikalų gaminimo gigantai, tokie kaip „Monsanto“, genetiškai modifikuotus augalus platina tam, kad padidintų savo pačių gaminamų pesticidų apyvartą. Pavyzdžiui, „Monsanto“ iš prekybos herbicidais uždirba kelis kartus daugiau nei iš savo sukurtų genetiškai modifikuotų augalų. Nuo tada kai komerciniais tikslais buvo pradėtos auginti genetiškai modifikuotos sojos, herbicido „Roundup“ leistinos vartojimo normos buvo padidintos tris kartus.

Tokia šio pesticido koncentracija, žinoma, sukelia rimtas pasekmes gamtai ir žmonių sveikatai. Kuomet Brazilijos gyventojai dėl savo ligų (daugiausia vėžinių) ėmė įtarinėti šį herbicidą, mokslininkai atliko bandymus ir ištyrė, kad iš tiesų bent jau varliagyviams šis nuodas sukelia išsigimimus. Pavojingos net ir nedidelės koncentracijos. Bendruomenės ėmė kreiptis į teismus ir išsireikalavo, kad korporacijos nenaudotų herbicido „Roundup“ mažiausiai kilometro atstumu nuo jų kaimų.

Tačiau gretimame Paragvajuje reikalai klostosi žymiai prasčiau. Šalis neteko praktiškai visos savo dirbamos žemės ir tapo priklausoma nuo korporacijų ir jų vis plečiamų (miškų sąskaita) genetiškai modifikuotų sojų plantacijų. Neseniai sukurtas dokumentinis filmas „Unreported World: Paraguay Painful Harvest“ sukrėtė pasaulį vaizdais, kokias pasekmes vietos bendruomenėms sukėlė besaikis minėtų herbicidų naudojimas: užteršta ne tik žemė, bet ir geriamas vanduo, moterys gimdo išsigimusius vaikus.

Visas nuimtas sojų derlius keltais keliauja tūkstančius kilometrų į JAV, Europos, Kinijos uostus. Fabrikuose iš sojų gaminami trys pagrindiniai produktai: sojų rūpiniai (skirti pašarui), augalinis aliejus (skirtas „ekologiškam“ biodyzelinui arba maistui) ir sojų lecitinas (plačiai naudojamas beveik visuose šokolado gaminiuose). Sojų rūpiniai yra nepaprastai baltymingas pašaras, leidžiantis kiaules ir broilerius užauginti per žymiai trumpesnį laiką. Tie kiaulių kompleksai ir paukštynai, kurie sugeba per galimai trumpesnį laiką užauginti savo produkciją, turi didesnį pranašumą prieš kitus ir sugeba mėsą parduoti pigiau. Štai kodėl mūsų šalies kiaulių kompleksai ir paukštynai importuoja tūkstančius tonų sojų rūpinių ir jais šeria savo gyvulius – antraip neužaugintų jų taip greitai ir pralaimėtų konkurencinėje kovoje lenkams, danams ir olandams.

60 proc. visų į Lietuvą importuojamų pašarų yra genetiškai modifikuoti. Dabar galbūt jau ir daugiau, nes tai kelerių metų senumo duomenys. Danų kapitalo kiaulių kompleksuose sojų rūpiniai sudaro nemažiau kaip 30 proc. visų vartojamų pašarų, o paukštynuose – iki 100 proc. Kuo pašaras labiau baltymingas, tuo gyvulių išmatose daugiau fosforo, o fosforas yra viena pagrindinių priežasčių, dėl ko mūsų vidaus vandens telkiniuose ir jūroje didėja eutrofikacija – reiškinys, kai dėl organinių medžiagų pertekliaus ima sparčiai daugintis dumbliai bei prasideda spartus vandens telkinio užaugimas.

Gyvulininkystė yra labiausiai Baltijos jūrą teršianti ūkio šaka, nes tų milžiniškų kiekių kiaulių srutų nėra kur dėti, jos pilamos dideliais kiekiais į laukus, kur lietaus yra nuplaunamos į melioracinius kanalus ir upes, o iš ten keliauja į jūrą. Kai susidaro palankios sąlygos, jūroje prasideda „vandens žydėjimas“ – vanduo virsta tiršta melsvadumblių sriuba, ima dvokti. Mokslininkai yra sunerimę ir dėl kito su eutrofikacija susijusio reiškinio. Tai hipoksija, kuomet jūroje atsiranda zonos be deguonies. Įplaukusios į tokią zoną žuvys iš karto uždūsta. Hipoksijos apimti plotai Baltijoje nuolat plečiasi ir tai ilgainiui gali paversti šią jūrą negyvenama.

Ir visa tai tik dėl to, kad atvėrėte savo piniginę genetiškai modifikuotos sojos verslui, nes viskas daroma tik dėl tų vartotojų, kurie perka sojų aliejų, kiaulių kompleksuose ir paukštynuose užaugintą mėsą, saldumynus, kuriuose yra genetiškai modifikuotų sojų lecitino. Daugeliu atveju pasekmės planetai yra žymiai didesnės nei tiesiogiai jūsų pačių sveikatai.

Genetiškai modifikuotų sojų aliejus, kuris jums pardavinėjamas kaip atlieka nuo kiaulių pašaro, pats savaime nėra pavojingas sveikatai, nes jame nėra baltymų, kurie galėtų sukelti alerginę reakciją. Jeigu aliejus yra rafinuotas, atskirti, iš kokių sojų jis pagamintas, galima tiktai atsekant produkto kilmę, bet laboratorijos čia bejėgės. Mėsa, gauta šeriant gyvulius genetiškai modifikuota soja, nėra kaip nors paženklinta, nors Europoje surinkta daugiau nei milijonas gyventojų parašų, kad ji būtų ženklinama. Kol kas neaišku, kaip tokia mėsa gali paveikti jūsų sveikatą, o apie tokius tyrimus nieko negirdėti.

Sojų lecitinas – dar vienas „Trojos arklys“, nes jo į šokolado gaminius dedama visai nedaug, o Europos Sąjungoje yra priimta, kad jei produkto sudėtyje GMO yra mažiau nei 0,9 proc., tai jis laikomas nemodifikuotas, gali būti netgi „ekologiškas“. Neseniai LR Seime buvo užregistruota GMO įstatymo pataisa, kad produktų etiketėse būtų pažymėta, jog sudėtyje yra GMO, netgi jeigu jo yra mažiau nei 0,9 proc. Tačiau dėl didelės GMO lobistų įtakos Seimo Aplinkos apsaugos ir Ekonomikos komitetai nepritarė tokiai pataisai ir grąžino ją iniciatoriams „tobulinti“.

Kol politikai trypčioja vietoje, mūsų „drugeliai“ toliau plazdena, griaudami ekosistemas ir žmonių likimus kitapus Žemės rutulio. Mūsų valioje yra šį plazdenimą nutildyti, užverti pinigines sojos verslui, tapti pasaulinės sojos mafijos prarastais vartotojais.

Andrejus Gaidamavičius
Lietuvos gamtos fondo informacija
Nuotrauka: sxc.hu