Kadaise prasidėjusios tradicijos simbolis buvo duona, kurios dalijimasis simbolizavo draugystės stiprybę. Senojoje Romos imperijoje būdavo kepami miežiniai ar kvietiniai paplotėliai, kurie vestuvių metu būdavo laužomi jaunajai virš galvos. Tokį ritualą atlikdavo jaunasis. Jo atlaužti paplotėlių gabalėliai būdavo išdalijami svečiams. Taip jaunieji pasidalindavo savo džiaugsmu ir laime su svečiais, o ant jaunosios galvos nubyrėjusius trupinius jaunasis surinkdavo ir abu kartu suvalgydavo. Vienu metu Romoje, maždaug 100 m. pr. m. e., egzistavo ir kitokia tradicija, kai vestuvių svečiai duonos paplotėlius mėtydavo į nuotaką. Tačiau toks vestuvinis „malonumas“ gyvavo neilgai. Duoną pradėta trupinti, t. y. atsirado nauja tradicija – į jaunuosius mėtyti duonos trupinius. Tik vėliau duonos trupinius pakeitė saldainiai. Tokia tradicija gyvuoja iki šiol daugelyje pasaulio šalių. Panašios tradicijos gyvavo ir Škotijoje, tik duonos paplotėliai būdavo kepami iš avižų. Šiaurinėje Škotijos dalyje pamergės ant jaunosios galvos uždėdavo servetėlę, o ant jos – nedidelę pintinę, kurioje būdavo avižiniai duonos paplotėliai.

Duona kaip vestuvių simbolis dominavo beveik viso pasaulio kultūrose. Senovės Kinijoje šeima siųsdavo jaunikį pas nuotaką su keturiais duonos kepalėliais. Pagal tradicijas, juos reikėdavę išmesti į viršų ir pagauti su drobule ar kokiu kitu audiniu virš galvos. Metant kiekvieną duonos kepalėlį jaunoji skaitydavo eilėraščius apie tekėjimą iš savo tėvų į vyro namus.

Turtingos ir sudėtingos yra rusų vestuvių tradicijos. Karvojus buvo pagrindinis ir nepamainomas vestuvių simbolis. Karvojaus gaminimas būdavo griežtai kontroliuojamas: tešlą galėjo ruošti tik ištekėjusios moterys, kepimo procesą prižiūrėdavo tik vedę vyrai, o puošdavo – vaikai. Be abejo, karvojaus pjaustymas vestuvių metu būdavo patikėtas tik svočiai, kadangi karvojus yra vadinamas svočios pyragu. Iki santuokos palaiminimo jaunieji turėdavo priglausti karvojų prie veidų ir paverkti.

Viduramžių Anglijoje vestuvių pyragas atrodė gana įdomiai. Tai nebuvo nei duona, nei tortas, o iš saldžių bandelių netvarkingai sudėliotas „kūrinys“. Jis būdavo padedamas prieš jaunuosius, o šie turėdavę pasibučiuoti. Vėliau, 1660 metais, kuomet karaliavo jo didenybė Čarlzas II, vienas prancūzų konditerių apsilankė Londone ir buvo labai nustebintas netvarkingo, neestetiško anglų vestuvių pyrago. Jis „mikliai“ beformį vestuvių simbolį pakeitė į vaizdžiai atrodantį piramidės formos kepinį su kreminiu pertepimu, papuošė šviežiomis bei cukruotomis gėlėmis bei riešutais ir suteikė jam „krokembuš“ pavadinimą.