Vakaruose žmonės mėsą valgo paprastai tris kartus per dieną. Kiekvienam per metus tenka apie 90 kilogramų mėsos. Daug kas mano, kad mėsa yra pagrindinis proteinų šaltinis, tad ją būtina įtraukti į kasdieninį meniu. Tačiau gydytojai perspėja, kad dabar suvartojami kiekiai nėra sveiki. Mėsos perteklius siejamas su padidėjusia gastro-vėžinių susirgimų rizika, dažnesnėmis širdies ir kraujagyslių ligomis, padidėjusiu cholesterolio kiekiu.

Žmonės, kurių racione daugiau gyvulinės kilmės riebalų, nei augalinės, turi devynis kartus didesnę riziką susirgti Alzhaimerio liga. Iš tiesų, peržvelgiant visą žmonijos istoriją matyti, kad mūsų dietoje dažniausiai vyravo iš javų ir daržovių pasisavinami proteinai, mėsa buvo vartojama kur kas rečiau.

Nors tiesioginė mėsos grėsmė sveikatai gąsdina, tačiau žmonės dėl to prie mėsos produktų yra prisirišę nė kiek ne mažiau. Štai keletas paprastų faktų:

1. Apie 70 procentų visos dirbamos žemės pasaulyje kokiu nors būdu yra skirta gyvulių auginimui. Tai ir ganyklos, ir pasėliai jiems maitinti. 80 procentų pasaulyje išauginamų sojos pupelių, kurios galėtų būti naudingos kaip vertingas proteino šaltinis žmonėms, skiriama gyvulių pašarui. Tiesa, visa ta soja yra iš genetiškai modifikuotųjų šeimynos.

2. Gyvulių auginimas šiandien lemia 18 procentų šiltnamio dujų išsiskyrimo. Palyginimui: visa pasaulio transporto sistema (įskaitant ir laivus, ir lėktuvus, ir automobilius) išskiria apie 13,5 procento šių dujų.

3. Gyvulių auginimas yra viena iš pagrindinių miškų nykimo priežasčių. Apie 70 procentų drėgnųjų Amazonės miškų buvo iškirsta ruošiant plotus ganykloms ir pašaro pasėliams. Vis tik mėsa pagaminta tose žemėse tik maža dalimi įsilieja į brazilų racioną. Dauguma ten „užauginamos“ mėsos atsiduria ant stalų JAV ir Europoje. Miškų nykimas „atsakingas“ už dar 20 procentų šiltnamio dujų išsiskyrimą. Ją sudėjus su emisija, gaunama iš gyvulių auginimo, paaiškėja, kad mėsos vartojimas yra pagrindinis faktorius, sukeliantis klimato atšilimą.

4. Gyvulių auginimas reikalauja didžiulių bei nepaprastai brangių resursų ir vandens. Priklausomai nuo rūšies ir auginimo pobūdžio, kilogramui mėsos „pagaminti“ prireikia apie 13 000-100 000 litrų vandens. Palyginimui: kilogramui kviečių prireikia tik 1000-2000 litrų vandens.

5. Daugeliu atveju Europoje ir Šiaurės Amerikoje gyvuliai yra auginami fabriko tipo fermose. Numatoma, jog, augant mėsos poreikiui, tokia praktika tik populiarės. Fabrikinis auginimas neatsiejamas nuo viso sąrašo aplinkosauginių, visuomenės sveikatos ir etikos problemų, kurios kyla iš poreikio kuo greičiau ir pigiau užauginti gyvulius. Tokiose fermose gyvuliai laikomi susigrūdę, kenčiantys be saulės šviesos, galimybės laisvai judėti.

6. Kaip „profilaktinė“ priemonė, siekiant išvengti daugelio ligų, fabrikinėse fermose naudojami didžiuliai kiekiai antibiotikų. Nuo 2003 iki 2005 m. Nyderlanduose jų vartojimas išaugo net 30 procentų. Tai sukuria palankias sąlygas bakterijoms, kurios ugdo atsparumą prieš antibiotikus. Mutavusios bakterijos su tokiu atsparumu antibiotikams dabar randamos 20 procentų vokiškų kiaulių, 21 procente viščiukų, 3 procentuose karvių mėsos. Situacija panaši ir kitose šalyse. Tokios bakterijos lengvai pakliūva į žmogaus organizmą. Jų potencialų neigiamą poveikį bei sklaidą sunku paneigti. Vokietijoje ūkininkai jau dabar gydomi izoliuotose palatose. O mėsa, kurią jie gamina, juk eksportuojama į visą Europą ir už jos ribų.

7. Nepaisant gausaus antibiotikų pumpavimo, gyvulių fermos taip pat išlieka puikia vieta, kurioje gali kurtis ir daugintis nauji virusai ir bakterijos. Dar labiau plėtojama tendencija tradicines gyvulių veisles keisti greitai augančiais variantais. Taip naikinama visa gyvulių genetinė įvairovė, aprėpianti tūkstančių metų veisimo patirtį. Kadangi gyvuliai šiuolaikiniame pasaulyje yra labai panašūs, tai sudaro sąlygas bakterijoms sklisti nepaprastai lengvai ir greitai. Paukščių gripo ir pasiutligės plitimą, manoma, paspartino fabrikinės fermos. Per paskutinę snukio ir ragų ligos epidemiją Jungtinėje Karalystėje buvo išskersta ir sudeginta apie 600 000 galvijų bei daugiau nei 3 milijonai avių. Tai – milijardai eurų nuostolių ne tik mėsos industrijai, bet ir paprastiems mokesčių mokėtojams.

Tai – tik keli faktai. Išsamus sąrašas būtų kur kas ilgesnis: milijardais tonų mėšlo teršiamas vanduo ir atmosfera, rūgščius lietus sukeliančio azoto suboksido emisija, intensyvus pesticidų ir trąšų naudojimas, besaikė žvejyba pašarų gamybai, vietinių gyventojų iškeldinimas iš ganykloms ir pasėliams reikalingų žemių...

Mėsos industrijos globalizacija lėmė mažesnį domėjimąsi tikrąja mėsos, kurią perkame, kaina ir kokybe. Lengvabūdiškai manoma, kad mėsa į parduotuves atkeliauja iš vietinių ūkininkų fermų, bet didžiuliai jos kiekiai yra importuojami iš kitų šalių, kartais net tokių tolimų kaip Brazilija ar Naujoji Zelandija.

Ar yra kokių nors mažiau aplinkai ir vartotojui pavojingų pasirinkimų? Žuvis, dažnai propaguojama kaip sveika alternatyva mėsai, taip pat, deja, ne visada yra geras pasirinkimas. Pirmiausia, žuvis dažnai būna užteršta organiniais teršalais ir toksiniais metalais, tokiais kaip gyvsidabris. Antra, didžioji dalis industrinės žvejybos ir auginimo sukelia pragaištingas gamtines problemas – šiandien jau išeikvoti apie 80 procentų pasaulio žuvų išteklių, sunaikintos jūrinės ekosistemos.

Albertas Einšteinas kažkada spėjo, kad didžiausias žingsnis žmonijos evoliucijoje bus perėjimas į vegetarizmą. Ir tai vyksta. Taip pat yra ir kita alternatyva – etiškas gyvulių auginimas nedideliuose vietiniuose ūkiuose, leidžiant jiems laisvai ganytis. Toks turėtų būti kasdienių mėsos produktų šaltinis. Visų pirma, mėsa ir pienas iš normaliomis sąlygomis auginamų galvijų yra sveikesni ir skanesni. Antra, laisvas galvijų ganymas lauke gali net prisidėti prie gamtos apsaugos. Kontroliuojamas ganymas padeda kurti turtingą bioįvairovę pievose, kurios kitu atveju užaugtų krūmokšniais. Maži mėšlo kiekiai pasitarnauja kaip natūralios dirvos trąšos.

Žinoma, tokiomis sąlygomis auginamų gyvulių mėsa kainuoja brangiau. Bet nereikia pamiršti, kad su mėsa už apgaulingai mažą kainą perkama ir visa kolekcija su ja susijusių sveikatos problemų, taip pat į tą kainą įskaičiuotas ir klimato kaitos, miškų nykimo, vandens taršos, ir mutavusių bakterijų priedas. Kaina už šias „gėrybes“ dabar nėra matoma etiketėje, bet ją mes visi tikrai sumokėsime vėliau.