Net jei niekada nesate buvę Turkijoje, greičiausiai esate valgę turkišką kebabą – nedidelės kebabinės ir šiais užkandžiais prekiaujantys kioskeliai per paskutinius metus sparčiai išpopuliarėjo ir mūsų šalyje. Tačiau Turkijos virtuvė tai – ne tik kebabai, tai – malonumas akiai ir gomuriui, o jos pagrindinis ingredientas – laikas.

Truputis istorijos ir kitų virtuvių įtakos

Turkijos virtuvė savo įvairove neatsilieka nuo Viduržemio jūros šalių. Ji retai per aštri ar per sūri, todėl mėgstama ir vidurio europiečių. Nemaža turkiškų patiekalų kildinama iš tų laikų, kai turkiškos tautelės dar buvo klajoklės, pavyzdžiui, įvairios molinėse krosnyse keptos duonos rūšys, jogurto ir ėrienos patiekalai.

Šios tradicijos vėliau susipynė su Mažosios Azijos pakrančių kultūrų valgio gaminimo menu, perimti įvairūs žuvies paruošimo būdai. Osmanų imperijos laikotarpiu turkiška virtuvė patyrė nemaža įtakos iš Europos ir Šiaurės Afrikos. Nustatyta, kad kai kurie patiekalai atsiradę dar romėnų laikais.

Daug amžių tobulinta šiandieninė turkiška virtuvė yra tarsi tikras meno šedevras. Receptų bei ingredientų įvairovė ir paprastumas – tai skanių patiekalų garantija. Turkų virtuvė, drauge su kinų ir prancūzų, skiriama prie trijų didžiausių pasaulio virtuvių. Viešėti Turkijoje reiškia visą laiką gardžiuotis skaniu maistu. Šios šalies virtuvė keliautojams visada pateikia malonių staigmenų.

Laikas gaminant ir valgant neskaičiuojamas

Turkiškai virtuvei tipiška tai, kad net ir atrodytų paprastiems patiekalams pagaminti reikia daug laiko. Jei turėsite progos stebėti turkę namų šeimininkę gaminant įdarytus kopūsto ar vynuogių lapus, suprasite, kad turkams vakarienė – pagrindinis dienos valgis, kuriuo šeimos rate namuose ar restorane mėgaujamasi ilgai.

Turkiški užkandžiai

Neretai šalti užkandžiai (mezeler) laikomi geriausia turkiškos virtuvės dalimi. Ant užkandžių stalo rasite visokiausių daržovių (dažniausiai alyvuogių aliejuje), krabų, moliuskų, sepijų (aštuonkojų) žiedų, humuso (avinžirnių piurė), įvairių salotų ir sluoksniuotų pyragaičių. Smuklėse su mezeler būtina paragauti raki – stiprios, anyžiaus skonio vynuogių degtinės. Raki ypač tinka su avies sūriu ir melionu.

Mėsos patiekalai

Turkai mėgsta tokius patiekalus, kurių pagrindinio ingrediento skonio neužgožia padažai ar prieskoniai. Todėl ėriena ar jautiena paprastai kepama grilyje ar pervertaiešmu, prieskonių beriama mažai. Prie mėsos patiekiamos salotos, ryžiai, bulgur (kvietinė košė) ar bulvės. Be greitai paruošiamų döner mėsos gabaliukų duonoje (pide), yra daug kitų mėsos gaminimo būdų. Iš Rytų Antalijos kilę patlican kebabi (faršu įdaryti baklažanai ant iešmo) sac kebabi (keptuvėje kepti ėrienos gabaliukai su šampinjonais ir pomidorais).

Paukštiena dažnai gaminama orkaitėje. Pakrančių regionuose meniu vyrauja žuvies patiekalai ir jūros gėrybės. Rekomenduotini – fenerbaligi (jūros velnias), levrek (jūros ešerys), lüfer (melsvasis ešerys), kalkanbaligi (uotas), palamut (mėlynasis tunas). Viduržemio jūros pakrantėse galite gauti ir šviežio omaro (istakoz). Garsiąsias Juodosios jūros sardines (hamsi) šiaurinės pakrantės gyventojai neva moka paruošti 40-čia būdų.

Turkiški saldumynai

Dėmesio verti ir turkiški desertai: įvairūs sluoksniuotos tešlos kepiniai, cukraus sirupu užpilti pyragėliai, šokoladinis pudingas ir t.t. Be šių saldumynų valgomi įvairūs vaisiai ir uogos: melionai, arbūzai, vynuogės, persikai, kartais ir juodos šilkmedžio uogos (karadut). Pabaigai geriamas puodelis turkiškos mokos (türk kahvesi): sade (be cukraus), orta (šiek tiek pasaldintos) arba sekerli (saldžios).

Gėrimai

Tautinis turkų gėrimas – arbata (cay). Ji patiekiama mažose stiklinaitėse ir pagal norą saldinama. Pastaruoju metu populiarėja tirpi kava, turkai jau pamėgo tarptautiniams tinklams priklausančias kavinukes. Mineralinis vanduo turkiškai – su, prisotintas angliarūgštės – soda. Iš vandens ir jogurto gaminamas ayran.

Užsieninio vyno rasite tik rinktiniuose restoranuose ir baruose, tačiau vietiniai Doluca ar Kavaklidere – solidūs stalo vynai. Mėgstantiems alų rekomenduojamas Efes. Beje, alkoholiniai gėrimai parduodami ne visur – Centrinės ir Rytų Anatolijos miestuose jų užsisakyti galėsite retai.

Maitinimo įstaigos

Turkijoje skiriami restoranai (restoran, lokanta) ir paprastos valgyklos (meyhante). Birahane – tai aludės, jas moterys apeina lanku. Vadinamuosiuose ocakbasi restoranuose patalpos viduryje stovi didelis grilis (mangal), kuriame kepama mėsa (izgara). Juose ir patariama valgyti kelionių Turkijoje metu, nes čia nebrangu.

Konditerijose (postahane) galima paragauti pyragų ir tortų. Turkijoje kai kurie patiekalai, ypač giozleme, kofta, kebabas ir burek tampa greitu maistu. Dideliuose miestuose paplitę pigūs Esnaf lokantasi, skirti darbuotojams greitai pavalgyti pietus.

Regioninė įvairovė

Turkiška virtuvė nėra vienalytė. Kadangi skirtingi regionai pasižymi skirtingomis gamtinėmis sąlygomis, jie išvystė gana skirtingų rūšių patiekalus. Šiaurinėse pakrantėse prie Juodosios jūros labai paplitę ančiuviai ir kukurūzas.

Pietrytinė Turkija (istorinė Kilikija) garsėja užkandžių įvairove, kebabais, baklava, kadaifu ir kiunefe.

Vakarinėse pakrantėse turkiška virtuvė daug artimesnė Viduržemio jūros virtuvei, nes čia gausiai naudojamas alyvuogių aliejus, žuvis, daržovės, prieskoniniai augalai.

Centrinėje Turkijoje (Kapadokijoje) paplitę tešlos gaminiai keškekas, manti, giozleme. Pietrytinėje Turkijoje gyvenantys kurdai turi kurdišką virtuvę.

Valgymo etiketas

Turkiškos virtuvės etiketas prie stalo nesiskiria nuo kitų islamo šalių. Valgoma rankomis, sėdint prie žemų staliukų. Pusryčiams paprastai patiekiamas riestainis, valgomas su sūriu, uogiene (reçel), daržovėmis, kartais dešra (sudžuk). Neretai patiekiama turkiška kiaušinienė menemen, gaminama su įvairiomis daržovėmis. Dar rytais turkai valgo baltą duoną su avies sūriu, alyvuogėmis ir džemu. Pietums paprastai patiekiama sriuba ir lengvas daržovių patiekalas. Arbata ar kava patiekiama valgio pabaigoje.




Nuotraukos: inmagine.com

2010 05 11