Laukiniai augalai auga trąšomis bei herbicidais neužterštame dirvožemyje, o mikroelementų, vitaminų, fermentų ir kitų biologiškai aktyvių medžiagų juose žymiai daugiau, nei kultūriniuose augaluose. Ypač vertingas chlorofilas, saulės šviesos energiją paverčiama gyvybine augalų energija. Daug chlorofilo turintys laukiniai augalai skatina gyvybinius procesus, atnaujina ląsteles, yra ypač naudingi mūsų kraujui, nusilpusioms nervų, endokrininei bei imuninei sistemoms.

Šviežius žolių lapelius naudoti maistui nėra taip jau neįprasta: rūgštynes, špinatus, petražoles ar gražgarstes valgome net nesusimąstydami. O kai kurios iš šių žolelių anksčiau buvo laikomos piktžolėmis.

Garšvų, dilgėlių, pienių ir builių lapai išauga anksti pavasarį, tai vienas pirmųjų maistui tinkamų, naudingiausių žalumynų. Dilgėlės ir garšvos – labai maistingi augalai, dilgėlės kaloringumu prilygsta bulvėms, juose gausu mineralinių medžiagų ir vitaminų. Badmečiais ar pasninko metu įvairios žolės tapdavo vienais iš svarbiausių žmonių maisto produktų. Tačiau šiandien, minėtos žolės valgomos toli gražu ne iš skurdo. Šiaurės Kaukazo ir Užkaukazės šalyse iš jaunų dilgėlių verdami gardūs barščiai, daromi virtinukai, salotos, pyragėliai. Vakarų Europoje, Japonijoje, Tolimuosiuose Rytuose beveik visos minėtos žolės auginamos specialiai ir pardavinėjamos turguose, sveiko maisto ar vegetarams skirtose parduotuvėse. Tad nenustebkite jei už poros metų parduotuvėse pasirodys sėklos „piktžolių“, kurias esame įpratę naikinti darže ar pievelėje, o gourmet krautuvėlėse pirksime „valgomas“ kiaulpienes.

Nors restoranų, kavinių meniu laukinių augalų: garšvų, dilgėlių, kiaulpienių patiekalų greičiausiai nerasite, tačiau šeimininkės žino šimtus įvairiausių jų receptų ir jais noriai dalinasi  interneto pokalbių svetainėse. Salotoms, sriuboms, blyneliams, kepsneliams, padažams mielai naudojami, ypač – ankstyvą pavasarį.

Jauni garšvų ar dilgėlių lapai daugelyje receptų puikiausiai galėtų pakeisti špinatus, pikantiško skonio pienių lapai niekuo nenusileidžia madingiausiai salotų žolei gražgarstei dar visai neseniai  vadintai tiesiog piktžole.

Įvertintos dar romėnų

Naudingosios garšvų savybės žinomos nuo labai senų laikų. Jas kaip maistinius augalus augino ir labai mėgo romėnai. Dabar jos išplitę visoje Europoje. Kone tarp kiekvienos šalies nacionalinių patiekalų sudedamųjų dalių galime rasti garšvą. Dažniausiai jos pasitaiko Rusijos, Latvijos, Skandinavijos šalių virtuvėje.
Garšvų lapai valgomi žali, virti, labai tinka į troškinius, sriubas.  Dažnai vartojami kartu su rūgštynėmis, špinatais ir dilgėlėmis arba vietoje jų. Smulkiai pjaustytus jų lapus ir stiebus, prieš tai nulupus jų odelę, galima dėti į salotas, pagardinant alyvuogių aliejumi, aliejaus ir citrinos sulčių mišiniu, grietine, rūgpieniu, kefyru, grietinės ir pomidorų padažo mišiniu, sojų padažu.
Salotos pagamintos iš garšvų ir užpiltos augaliniu aliejumi skoniu primena lazdyno riešutus.
Sriuba su garšva skoniu nenusileidžia kopūstų sriubai.
Garšvų lapais galima gardinti įvairiausius troškinius. Iš žaliųjų augalų masės galima ruošti padažus arba įdarus blynams, koldūnams, kimštoms daržovėms (pvz. paprikai ar baklažanui), Be galo vertingos yra šviežių laukinių augalų sultys.

Ne tik maistas, bet ir vaistas

Garšvos lapuose apstu  naudingų medžiagų: malonaus kvapo ir pikantiško skonio eterinio aliejaus, vitaminų A ir C, citrinos ir obuolių rūgščių, mineralinių druskų ir baltymų. Šakniastiebiuose ir šaknyse – kumarinų, saponinų, krakmolo, dervų. Viduramžiais augintas kaip vaistinis augalas.
Senovėje, garšvą kaip veiksmingą vaistą nuo podagros labai vertino vienuoliai - podagra dažniausiai serga daug riebios mėsos ar žuvies valgantys vyrai (organizme sutrinka šlapimo rūgšties apytaka ir jos druskos kaupiasi sąnariuose, inkstuose; podagra dažnai pasireiškia ūmiu kojos didžiojo piršto antrojo sąnario uždegimu).  Nuo šios ligos ir yra kilęs augalo lotyniškas pavadinimas - egopodium podagraria.
Tuo tarpu kiaulpienių lapai gerokai vertingesni už sukultūrintas salotas. Lapuose gausu daugiau geležies ir kalcio, karotino, vitamino C. Valgomi ne tik lapai bet ir žiedai ir šaknys. Pastarosios kasamos anksti pavasarį arba vėlai rudenį, kai jose gausu inulino ir cukraus.
Gaminant iš laukinių žolelių ir žolių svarbu atsiminti, jog ruošiant karštus patiekalus jas reikėtų dėti pačioje pabaigoje, kad neprarasti vertingųjų maistinių savybių.

Meniu.lt pesto

Laukuose augančios žolės tinka toli gražu ne vien triušiams maitinti ar sveikatinančioms arbatoms plikyto. Su žiupsneliu fantazijos jos gali pavirsti į gurmanišką ir netikėtą patiekalą. Šiais metais vykusiame „Atvirame grilio čempionate“ prie Meniu.lt komandos stalo, žmonės „ėjo šniūrais“, norėdami paragauti padažo, kurio sudėties taip niekas ir neatspėjo. Dalinamės receptu su Jumis:

Atokiau nuo kelio ir šuniukų vedžiojimo vietos esančioje pievoje, prisirinkite dubenį dilgėlių ir kiaulpienių lapų, nuplaukite juos ir kartu su sauja graikinių riešutų, gabalėliu (arba gabalu) parmezano tipo sūrio (pvz. „Džiugas“) susmulkinkite smulkintuvu. Nepamirškite šliūkštelti aukščiausios rūšies alyvuogių aliejaus. Tepkite ant paskrudintos baltos duonos ir mėgaukitės atradimais.

Jums labiausiai tinkančias proporcijas atrasite tiktai bandydami.

P.S. Vienas mažas patarimas - vaišindami šiuo patiekalu neišsiduokite iš ko jis pagamintas. Nežinia kodėl, kai kurie žmonės bijo ragauti kiaulpienių ir dilgėlių lapus!

„Restoranų verslas“ ir Meniu.lt informacija
Parengė: Jūratė Janavičienė
Nuotrauka: Ieva Malaiškaitė