Internete vis labiau plinta informacija apie žaliavalgystę. Taip, neapdorotas maistas yra sveikesnis, tačiau nereikia  perlenkti lazdos. Daugelis žaliavalgių, ieškodami kaip padaryti savo valgomą žolę skanesnę, prisigalvoja įvairiausių mišinių, kuriuos dar ir supjausto smulkintuvu taip, kad jie pavirsta į skystą tyrelę. Jei paklausi kam tai jie daro, atsakymas dažnai būna: „taip skaniau ir įsisavinimas geresnis“

Na, jei jau kažkokia žolė nėra skani, tai kam maskuoti jos skonį kokiu nors saldžiu vaisiumi ar uoga? Neskanu – nevalgyk. Kai  valgomas kiaušinis, jis skanus ir be jokių priedų. Kai valgoma virta vištiena, ji skani ir be priedų. Kai valgomas kopūstas ar agurkas, jų skonio taisyti nekyla mintis. Kai norisi sviesto – jis kabinamas šaukštu ir vienas.

Teisingiausias kulinaras Žemėje yra gamta. Ji geriausiai žino kaip paruošti patiekalą, kad jis būtų sveikiausias. Jei teko uogauti miške, tai gerai žinote, jog mėlynių ar kokių žemuogių prisivalgyti per kelias minutes iki soties nepavyks – šis procesas truks gerokai ilgiau, nes uogos mažos, jas reikia rasti, sučiupinėti. Rinkimo-valgymo procesą dažnai trukdo dar ir uodai... O ir pats uogų ar vaisių periodas neilgas. Pasiauginai su jų pagalba papildomų riebaliukų  ir žiū... – jau sninga.

Kam taip gamta sutvarkius šį procesą? Tam, kad į valgančiojo kraują nešliūkšteltų vienu sykiu didelis kiekis gliukozės ir nesukeltų šoką kasai, kuri priešingu atveju būna priversta pagaminti didelį kiekį insulino ir patiekti iš karto jį į kraują. O insulino perteklius kraujyje yra pavojingas, ypač fiziniams tinginiams arba protiniams darbštuoliams.

Paanalizuokime kas gi dedasi kraujyje, kai suvalgomas toks produktas - špinatų, žalių vynuogių ir kivių kokteilis. Ir kas  vyksta organizme, kai valgomas toks gamtos paruoštas produktas - laukinės vynuogės.

 

Kaip keičiasi gliukozės kiekis kraujyje pirmuoju atveju, kai tas kokteilis išgeriamas ir, kadangi nereikia  ilgai virškinti, labai greitai pakliūna visas  į kraują (A variantas). B variantas, kai vynuogės laukinės (jose mažiau gliukozės, storesnė žievė, didesnis kauliukas) ir suvalgomos su žievele ir kauliuku, ilgai nekramtant. Be to, tos rūgštybės daug ir neprisivalgysi - atšips dantys arba prakiurs liežuvis.

A atveju, kai gliukozės lygis po piko nukrenta, atsiranda vėl poreikis papildyti organizmą saldumynais. Ir vėl insulino-gliukagono karuselė sukasi.

Saldžius džiovintus vaisius geriau valgyti nemirkytus ir nesistengti labai kramtyti – tada gliukozės pakliuvimas į kraują bus lėtesnis.

Moteriškės vis dar gamina uogienes su cukrumi. Ir fabrikai dar gamina. Jos ir jie į ir taip jau daug fruktozės turinčias uogas prideda dar daugiau cukraus. Kokia nauda iš tokių uogų? Jokios. Ypač, kai jos valgomos su balčiausių kvietinių miltų blynais.

Šaltinis: www.homosanitus.lt