Ko gero pati linksmiausia pavasario šventė, turinti kelių šimtų metų tradicijas, yra Kaziukas. Anuomet į ją iš atokiausių Lietuvos kampelių bei kaimyninių šalių suvažiuodavo ne tik tautodailininkai ir liaudies meistrai, bet ir mugės lankytojai, norintys linksmai praleisti dieną, pasiklausyti įvairiausių žanrų muziką atliekančių muzikantų, pasižiūrėti artistų pasirodymus.

Mugė arba kermošius (šis žodis kilęs iš vokiško Kirchmesse) – prekyba, lydinti bažnytinę šventę. Įvedus krikščionybę, su šia diena sutapatintos šv. Kazimiero varduvės. Šv. Kazimieras (1458–1484) buvo Lenkijos princas, trečiasis Lenkijos karaliaus Kazimiero IV sūnus. Kai princui buvo trylika, tėvas jį, lydimą didelės karių armijos, išsiuntė į Vengriją, nes vengrų diduomenė pageidavo, kad Kazimieras užimtų jų karaliaus sostą. Kazimieras nugyveno viengungišką, dievobaimingą gyvenimą. Jaunuolį mokė Krokuvos kanauninkas Janas Dlugošas. Kazimieras mirė sulaukęs 26 metų nuo tuberkuliozės, palaidotas Vilniuje. Netrukus pradėjo sklisti pasakojimai, gandai, jog jis gydydavęs sergančiuosius nepagydomomis ligomis. 1521 m. Kazimieras buvo paskelbtas šventuoju. Nuo 1602 m., kovo 4-ąją (jo mirties dieną), Vilniuje pradėtos rengti labai iškilmingos teatralizuotos procesijos. 1636 metais popiežius Urbonas III šventąjį Kazimierą paskelbė dangiškuoju Lietuvos globėju ir Šv. Stepono bažnyčiai atsiuntė raudono brokato vėliavą. Kasmetės paminėjimo iškilmės buvo pratęstos iki aštuonių dienų.

KAZIUKO MUGĖS 2011 PROGRAMA VILNIUJE>>

Šventinė procesija eidavo nuo Katedros aikštės iki Šv. Stepono bažnyčios. Būdavo laikomos šv. Mišios. Dalyviai susiskirstydavo į keturis būrius. Pirmajame – amatininkai, išsirikiavę su savo cechų vėliavomis. Sustodavo griežtai pagal cecho įkūrimo datą. Auksakaliai eidavo pirmieji, nes karališkąją privilegiją gavo 1495 m. Po amatininkų rikiuodavosi samdomos naktinės miesto sargybos kariai. Ir meistrai, ir kariai – su ginklais, spindinčiais šarvais. Toliau – „juodarūbių“ būrys – dvasininkai, Vilniaus vienuolijų broliai, jų auklėtiniai. Eisenoje dalyvaudavo vyskupai, Vilniaus kapitulos nariai. Po jų eidavo didikai, apsupti dvariškių, šlėktų, sargybos. Ši šventė miestelėnams buvo gera proga iš arti pamatyti šio pasaulio galinguosius. Visų nuostabai, išdidžiosios kilmingųjų šeimų damos procesijoje dalyvaudavo kukliai apsirengusios. Nusižeminimo bei nuolankumo ženklan, kiti per Vilniaus grindinį eidavo basomis. Atskirą būrį sudarydavo studentai, tuomet vadinti akademikais. Patys paskutiniai eisenos dalyviai – orkestras ir šv. Kazimiero „kariai“ – jaunimas, persirengę angelais ir riteriais. Tai „dangiškoji“ ir „žemiškoji“ šventojo karalaičio palyda. Rankose jie laikydavo lelijų žiedus – garsiųjų Vilniaus verbų prototipą.

Po šv. Mišių procesija vėl grįždavo į Katedros aikštę. Pakeliui sustodavo prie tai dienai pastatytų ir barokiškai prašmatniai išpuoštų vartų. Įprastinės jų vietos būdavo netoli rotušės, šv. Jonų bažnyčios, įeinant į Katedros aikštę. Čia studentai sakydavo savos kūrybos lotyniškas šventojo šlovinimo oracijas, rodydavo „gyvuosius paveikslus“ iš karalaičio pamaldaus gyvenimo.

Šventinis renginys užsitęsdavo, todėl be įvairiausių skanėstų apsieiti buvo tiesiog neįmanoma. Pamažu komercinė šventės dalis vis plėtėsi ir augo. 1827 metais pirkliams buvo sutekta privilegija Katedros aikštėje rengti „jomarką“ – ilgiau (keletą dienų) trunkantį prekymetį. Prekybininkai pristatydavo palapinių, stoginių, prekystalių.

Kaziuko mugėje dominuodavo pakili, pavasariška nuotaika. Skambėdavo įvairi muzika, būdavo prekiaujama įvairiausiais kepiniais, suvenyrais, valstiečių rankų darbo dirbiniais, viskuo, ką nagingos rankos gebėjo pagaminti ilgais žiemos vakarais, ypač iš medžio. Turgų ypač puošdavo žaislai vaikams. Retas iš kermošiaus grįždavo be virtinės riestainių ant kaklo. Po mugę būdavo vedžiojamos dresuotos meškos.

Mūsų dienomis į Vilniaus senamiesčio gatvės suguža amatininkai, atsivežantys rankų darbo įdomybių, skanėstų. Girdime Kaziuko šurmulį, vyksta mugė, skamba muzika. Per Užgavėnes kepėm blynus, vijom žiemą, tad linksma Kaziuko šventė, tikėkimės, greičiau prikvies pavasarį, o aplankytas kermošius uždegs šypsenas ir pakels nuotaikas. Tiesa, mūsų senoliai per Kazimierines praverdavo ne tik namų duris, kad įsileistų vidun saulės spindulius, bet ir tvartus, kad ir gyvuliai galėtų pasidžiaugti ateinančiu pavasariu. Su artėjančiu pavasariu!

Raminta Skripkaitė
Nuotraukos: valstietis.lt
MENIU.LT informacija

2011 03 04