Galima tik pavydėti Pirėnų pusiasalio gyventojams garsių keliautojų. Kolumbas, Magelanas, Vasko da Gama ir daug kitų jų ekspedicijų dalyvių gimė, augo, iškeliavo į pasaulį iš kurio nors Pirėnų pusiasalio miesto ar miestelio. Todėl kur ne pasisuksi, visur galima patekti į šventę, vienaip ar kitaip susijusią su garsių keliautojų ekspedicijomis. Kita nemažiau žavi šio krašto gyventojų savybė – visas savo šventes švęsti linksmai, nuotaikingai, nepamirštant šalies ir regioninių gastronominių papročių. Dalyvauti net mažiausiame kaimelyje vykstančiame pasilinksminime mūsų niūrių papročių krašto žmogui tikrai yra didelis malonumas.

Prie tokių švenčių galima priskirti ir Magelano ekspedicijos likučių sutikimo tėviškėje vaidinimą, vykstantį nedideliame Ispanijos baskų krašto žvejų uoste Getarijoje. Čia gimė Chuanas Sebastianas Elkano – pirmasis jūreivis, apiplaukęs Žemės rutulį. Šis ekspedicijos sutikimo vaidinimas rengiamas kas ketveri metai. Rugpjūčio 6 dieną šventė prasideda laivo sutikimo inscenizacija. Pavargę ir vos gyvi iš Magelano ekspedicijos išlikę dalyviai, vadovaujami kapitono Elkano, išlipa į krantą, kur iškilmingai sutinkami miesto merijoje. Vaidinime dalyvauja visi Getarijos ir aplinkinių miestelių bei kaimų gyventojai. Išsilaipinimo spektaklį transliuoja vietinė televizija.

Antrąją šios šventės dieną vyksta labai gražus ir… „skanus“ renginys – baskų jūreiviško patiekalo – sriubos – marmitakos gaminimo konkursas. Jo eigą stebėti galima priėjus prie kiekvienos komandos nario, grožėtis kaip mikliai dalyviai pjausto svogūnus, bulves bei tuną. Konkurso dalyvių pagamintų patiekalų kokybę vertina speciali komisija. Vertinama pagal tris svarbiausius kriterijus: konsistenciją, spalvą ir skonį. Viso renginio kulminacija – kai dalyvių kulinarinį meną vertina visi miestelio gyventojai ir svečiai.

Kas gi ta marmitaka?
Tai tirštas ir sultingas troškinys, gaminamas iš tuno, kuris tuose kraštuose ypač garbinamas ir netgi vadinamas bonito (gražuoliu), bulvių, svogūnų, alyvų aliejaus ir pipirų. Tai senas jūreivių valgis, Elkano vyrų pagerbimui tokio patiekalo konkursui labai tinkamas.

Konkurse paprastai dalyvauja keliolika komandų po du žmones. Dažniausiai tai būna vyrai, tačiau kai kuriose komandose matėsi ir moterų. Visas gaminimo procesas vyko stoginėje. Konkurso dalyviai prie atskirų stalų, išsidėstę produktus ir puodus, nekreipdami dėmesio į laisvai slampinėjančius žioplius, dirbo savo darbą...

Kol komandos gamino marmitaką, siaurutėse gatvelėse visi likusieji miestelio gyventojai ruošėsi masiniam jos ragavimui. Buvo statomos ilgiausios stalų eilės, rikiuojamos lėkštės ir valgymo įrankiai. Publika visaip drąsino saviškius, nešykštėjo patarimų. Atrodė, kad vyksta didžiulė puota, kur visi savi, visi – viena kompanija.

Tuo metu, kai ant scenos greta merijos autoritetinga vertinimo komisija laukė, kol jiems pradės nešti marmitakas, pačioje aikštėje vyko liaudies muzikos mėgėjų pasirodymai ir vieno iš vietinių nacionalinių gėrimų – sidro visuotinė degustacija.

Sidras – tai mažai alkoholio turintis obuolių gėrimas, labai populiarus šioje baskų krašto dalyje – Gipuzkoje. Taip pat šis gėrimas mielai vartojamas ir dar toliau į vakarus nuo Baskijos esančioje Ispanijos provincijoje Asturijoje. Paprastai sidras geriamas specialiuose restoranuose – sidrerijose. Jam gerti vartojamos didelės stiklinės, į kurias sidro įpilama vienam geram gurkšniui. Pilama iš aukščiau, kad pasidarytų burbuliukai, panašūs kaip šampano.

Norint šventės metu paragauti sidro, tereikėjo čia pat nusipirkti stiklinę, kurią paslaugūs tautiniais drabužiais pasipuošę vaikinai pripildydavo kiek tik norėjai kartų. Sidrą pilstė ir viena mergina, kuri, matyt, dar tik mokėsi, nes daugiau gėrimo išpildavo ant žemės nei į stiklinę. Užkandai čia pat galima buvo nusipirkti mažą sumuštinį su kaimiška dešra - pinchas.

Visai atvirai kalbant, sidras vertinamas ne dėl jo ypatingo skonio. Tikrai ne. Tačiau visi ritualai, susiję su jo vartojimu, yra tokie užkrečiantys, kad atsiradęs šventėje, kur liejasi sidras, ar sidrerijoje, kur juo užgeriami nacionaliniai patiekalai, o stiklinės pripildomos iš pusės metro ir daugiau aukščio, sunkiai atsilaikai nuo jo entuziastingo vertinimo. Pati aukščiausia sidro pylimo klasė, kaip ir krepšinyje, – pylimas per galvą stiklinę laikant beveik už nugaros. Gaila, tačiau šioje šventėje nė vienas vyrukas nebandė taip pripilti stiklinės.

...pagaliau vertinimo komisija paskelbė nugalėtojus. Paragavę daug patiekalų, įsitikinome, kad nugalėtojo marmitaka – tikras kulinarinis šedevras. Marmitaka – vienas svarbiausių baskų kaimiškos virtuvės patiekalų. Juo prasideda visi žuvies patiekalų aprašymai. Nors marmitaka daroma iš bulvių ir tuno, tačiau pavadinimas kilo nuo taip vadinamo indo, kuriame šis patiekalas gaminamas. Vietinis marmitakos žinovas ir gerbėjas dalijosi savo įspūdžiais, patirtais valgant marmitaką, pagamintą Bermeo žvejų karčiamoje, ir marmitaką, skanautą puošniame San Sebastiano restorane. Kaip jis sakė, šių patiekalų negalima buvo net palyginti. Toji kaimiškoji, iš Bermeo karčiamos buvo daug pranašesnė už „kilmingąją ir turtingąją“ giminaitę iš San Sebastiano.

Nugalėtojai apdovanoti, koncertas baigėsi, visi pradėjo skubėti prie savo stalų. Mes irgi visai netyčia prisėdome prie stalo, kur šeimininkavo nugalėtojas, skanauti marmitakos.

Marmitakos receptas:
Pusė svogūno, trys galvelės česnako, kubeliais supjaustytos bulvės.

Visą tai pakepti aliejuje. Po to viską užpilti vandeniu, įdėti saldžiųjų pipirų ir pastatyti ant silpnos ugnies. Pridėti druskos, pipirų ir du šaukštus pomidorų padažo. Tuną supjaustyti gabalais ir, prieš tai atskirai truputį apvirus, įdėti į bendrą puodą. Viską lėtai troškinti ir išjungus ugnį dar palikti šiek tiek „pailsėti“.

Meniu.lt informacija
Pagal užsienio spaudą