Senovės Romoje pasakyti moteriai, kad ji kvepia čiobreliais, buvo laikoma didžiausiu komplimentu. Neaišku, kaip dabartiniais laikais reaguotų moterys į tokius žodžius, bet tikėtina, kad teigiamai, nes natūralumas iki šiol laikomas geru tonu.

Manoma, kad jau prieš 50 000 metų žmonės pradėjo maistą skaninti prieskoniais. Jie pradėti vartoti anksčiau nei druska, nes prieskoniai juos buvo galima lengviau gauti. Nuo senų laikų prieskoniai buvo taip pat vertingi kaip auksas ar brangakmeniai, jais buvo apmokamos baudos, išpirkos, įvairūs mokesčiai.

Vėlesniais laikais jie pradėti vartojami ne tik maistui, bet ir religinėse apeigose, bei medicinoje. Nuo senų laikų gerai žinomi ir plačiai vartojami pankoliai, čiobreliai, sezamai, krapai, kardamonas, kalendros, šafranas, pipirai, gvazdikėliai, imbieras. Žmogaus skonio pajautimą sąlygoja trys jutimo organai - regėjimas, uoslė, liežuvis. Priekonių muziejuje galima atsiduoti visoms žmogiškoms silpnybėms. Čia leidžiama rieškučiomis žarstyti, saujomis valgyti, uostyti, mėgautis nuostabiais kvapais. Net 50 rūšių prieskonių, kurie supilti didžiuliuose, atrištuose maišuose, iš įvairių žemynų ir šalių pateikti jūsų džiaugsmui.

Apskritai muziejus supažindina su 900 prieskoninių. Jų auginimo, rinkimo, laikymo, paruošimo vartojimui sąlygomis bei būdais. Labai įdomu, kai galima palyginti mūsuose augančio krapo skonį ir kvapą su krapo iš visų penkių žemynų. Skirtumas tikrai didelis, nuo aštraus iki salstelėjusio. Kaip ir bet kam, augančiam žemėje, skoniui ir kvapui įtakos turi klimatas, dirvožemis, gamybos būdas ir, žinoma, žmonių supratimas bei meilė.

Įvairiausi prietaisai, nuo senoviškų primityvių mechaninių, kurie pagaminti daugiausia iš medienos, iki modernių šiuolaikiškų, byloja apie tos pramonės šakos reikalingumą, mąstą ir dėmesį jai. Šiuo metu pramonėje medinių prietaisų naudoti nebegalima, nes bijoma, kad medžio dalelės (rakštys) pateks į produkciją.

Bilietas į muziejų – prieskonių pakelis, kurį kaip dovaną gauna kiekvienas lankytojas. Čia pat muziejuje įrengta nedidelė arbatinė, kurioje galima pasimėgauti iš įvairiausių prieskoninių žolelių gaminama arbata ar karštu vynu, kuris paruošiamas naudojant muziejaus eksponatus. Galima įsigyti literatūros apie prieskonių auginimą, jų rinkimą, maisto gaminimą, arbatą. Tiek čiaudinčių ir kosinčių žmonių neteko matyti nė viename muziejuje. Jautresnius kvėpavimo takus turintiems žmonėms nepatartina ten lankytis, nes įvairių kvapų aromatas gana intensyvus. Gal atėjo laikas iš naujo atrasti pamirštą natūralų skonį ir kvapą ir vėl sugrįžti prie kvapnių komplimentų?

Specialiai „Vyno žurnalui" iš Hamburgo Daiva Mumgaudienė