Žurnalistė Akvilė Kavaliauskaitė: „Kiekvienoje virtuvėje yra kažkas, ką mėgstu“

Žurnalistė Akvilė Kavaliauskaitė: „Kiekvienoje virtuvėje yra kažkas, ką mėgstu“

Lietuvių emigrantų ambasadorės vardą drąsiai galima skirti žurnalistei, rašytojai Akvilei Kavaliauskaitei. Daugybė išklausytų ir parodytų istorijų,  aplankytų namų įvairiausiuose Europos ir ne tik miestuose. O į kiek virtuvių ar kavinių užsukta – nesuskaičiuosi. Tad šiame meniu.lt interviu apie tas virtuves, kavines ir dar šį bei tą gardaus.

Akvile, rengiant laidas jums tenka aplankyti daugybę tautiečių, kurie išsibarstę po visą pasaulį. Ir jau parengtuose pasakojimuose mes galime matyti, kad praktiškai kiekviena šeimininkė kviečia prie stalo, verda kavą, siūlo ragauti pyrago. Ar lietuviai svetinga tauta? Kokios vaišės, kai rengėte laidą, labiausiai nustebino?

Lietuvių tauta tikrai svetinga: pas kiekvieną gausi užkandžių, saldumynų ir, žinoma, kavos. Net moteris, gyvenanti oloje Ispanijoje, mums su operatoriumi pasiūlė arbatos. Įdomus dalykas: vieni specialiai mums pagamina lietuviškų patiekalų – teko valgyti ir karbonadų, ir cepelinų. O kai kurie kaip tik nori supažindinti su virtuve šalies, kurioje gyvena. Į atmintį labai įstrigo vakarienė Trumsėję, pačioje Norvegijos Šiaurėje. Tuo metu ten buvo poliarinė naktis – tamsu dieną naktį, tik Šiaurės pašvaistė spindi. Per sniegynus nuvažiavę keliasdešimt kilometrų, gavome norvegiškos pūdytos žuvies. Kai tą daiktą valgai pirmą kartą, nuo skonių ir kvapų keistumo riečia nosį.

Kartais maisto skonis labai priklauso nuo aplinkybių. Kažkodėl labai aiškiai atsimenu vienos emigrantės Anglijoje iškeptus kotletus. Atvažiavome labai išalkę, visą dieną nevalgę. „Norėjau kažką įmantraus pagaminti, bet pamaniau, ai, jūs gi normalūs žmonės“, – pasakė socialiniame būste įsikūrusi moteris. Tie kotletai buvo vieni skaniausių, kokius gyvenime valgiau.

Darbas televizijoje – ne vienintelis. Kuri gyvenimo duona skanesnė – rašymo ar televizijos? Ar jos tik papildo viena kitą?

Dar ragauju ir režisūros duonos, ir reklamos kūrybos. Stengiuosi daryti tai, ką įdomiausio tuo metu galiu. Vien rašyti turbūt nenorėčiau: tai labai vienišas užsiėmimas. Pasėdėjus su kompiuteriu porą dienų, ima spengti galvoje, o televizija, filmavimai išjudina, duoda daugiau emocijų.

Dirbdama galite ir pakeliauti, pažinti naujus kraštus. Kurios šalies virtuvė sužavėjo? Ką kulinarinio parsivežėte iš paskutinės kelionės?

Neseniai grįžau iš Prancūzijos. Iš ten visada parsivežu tokio paties lydyto sūrio su pelėsiu – Lietuvoje kol kas jo neparduoda. Kiekvienoje virtuvėje yra kažkas, ką mėgstu. Gal tik Kinijos patiekalai manęs nežavi. Lietuvoje daug kas sakė, kad, oi, tie patiekalai, kuriuos pas mus valgome, nė kiek ne kiniški, kinai valgo kitaip. Nuskridau į Pekiną, savaitę pasimaitinau su vietiniais ir paprastose kavinėse, ir restoranuose – na, netinka ta virtuvė man, nors tu ką. Labai skanu tai, ką gamina gruzinai, tačiau atsibosta – ta kalendra po savaitės jau ima erzinti. O štai Viduržemio jūros patiekalai neatsibosta niekada. Nieko man nėra geriau už fetą ir mocarelą, už pesto padažą ir minkštą itališką duoną.

Minėjote, kad buvote vaišinta pūdyta žuvimi. Ką dar neįprasto yra tekę ragauti?

 Kinijoje ragavau skorpionų ir šilkaverpio lervų. Mano skrandis nėra jautrus, bet draugė nusisuko: negalėjo žiūrėti, kaip kramtau tas šlykštynes.

Renkatės valgyti namie ar mieste?

Priklauso nuo to, koks gyvenimo etapas. Jeigu daug susitikimų, dažniau valgau mieste. Jei tas laikas, kai darbo daugiau namie – gaminame namuose. Smagu pasikviesti draugus vakarienės, o dar smagiau – pusryčių. Tada supranti, kaip nuostabu yra nedirbti nuo aštuonių iki penkių.

Mėgstu gaminti, tačiau retai taip atsitinka, kad valandų valandas prakaituočiau kepdama sudėtingą tortą ar naminį mėsainį. Smagu restorane valgyti tai, ko namuose nepasigaminsi. Bet restoranuose esu atradusi įdomesnių produktų derinių: pavyzdžiui, kad mėlynas pelėsinis sūris puikiai dera su kriaušėmis ir burokėliais.

Kokias kavines/restoranus renkatės? Kas nulemia vieną ar kitą pasirinkimą?

Nemėgstu prabangių restoranų, kuriuose aplinka įpareigoja kažkaip elgtis ir rengtis. Užėjusi į vietą, turiu ten jaustis gerai. Nepatinka, kai padavėjas persekioja, arba kai meniu nesuprantu pusės patiekalų pavadinimų. Užėjus į maitinimo įstaigą, mėgstu jausti personalo skleidžiamą šilumą. Kai šefui ir padavėjui nuoširdžiai svarbu, ar tau skanu, net ir prastesnis maistas burnoje pagerėja.

Ar yra tokių vietų, apie kurias pagalvojus, užplūsta jaukūs sentimentai?

Sentimentus man kelia šiuolaikinio meno centro kavinė. Ilgą laiką gyvenau šalia, eidavau ten pavalgyti, vakare susitikdavau su draugais. Ta vieta į pabaigą buvo suprastėjusi, labai keitėsi personalas, bet man vis tiek patiko. Na, o dar didesnė nostalgija tokiai kavinėj „Gama“ Ukmergėje. Ten su draugais eidavome vyresnėse mokyklos klasėse. Pirmieji vaikinai, pirmieji vakarėliai – viskas vyko ten.

Skaniausia interviu dalis – dar vienas receptas.

Žurnalistė Akvilė Kavaliauskaitė Buenos Airėse iš draugo kostarikiečio išmoko gaminti tigro pieną (leche del tigre). Receptu dalijasi su meniu.lt skaitytojais:

Baltos žuvies gabalėliai marinuojami citrinų ir apelsinų sultyse, pagardinti druska, pipirais ir kubeliais supjaustytais. Palaikai pusvalandį – valio, žuvis paruošta. Valgyti su duona ir daržovėmis, dar labai tinka šiltos bulvės. Likusią sunką kostarikiečiai susipila į butelius ir geria – sako, labai padeda nuo pagirių.

Kristina Šapytė @Meniu.lt

Paskelbk savo straipsnį

Rašyti komentarą

Pasiūlyk restoraną