„Žiūrovų dėmesiui: į kino salę draudžiama atsinešti gėrimus stiklinėje taroje bei maistą, pirktą ne kino teatro bare“ (laiškas redakcijai)

„Žiūrovų dėmesiui: į kino salę draudžiama atsinešti gėrimus stiklinėje taroje bei maistą, pirktą ne kino teatro bare“ (laiškas redakcijai)

Ką daryti, jai noriu smagaus kino bei žiūrėdamas filmą tuo pačiu noriu gurkšnoti savo šviežiai spaustas sultis bei užkandžiauti šviežiomis salotomis, pasigamintomis namie, užuot graužus popkornus, laysus ar sūrius riešutėlius, užgeriant nuostabios spalvos ir skonio burbulais, kuriais išskirtinai prekiaujama kino teatro užkandinėje? Sakysite – „kinas – tai pop kultūra, o sveikas gyvenimo būdas – tai atsiskyrėlių ir jogų užmačios!?“

Kodėl apskritai kino teatre yra valgoma ir gurkšnojama, o klasikiniame teatre ar operoje tai yra absoliučiai nepriimtina mums, ko gero, daugiau mažiau aišku – gerbiame atlikėjus ir, be abejonės, kitus žiūrovus. Kine turbūt gerbti atlikėjų nebūtina (nors čia dar klausimas), nes jie „virtualūs“, bet žiūrovai taip pat verti pagarbos, kaip ir teatre ar operoje! Tačiau, jei jau sutinkame, kad kine galima užkandžiauti, tai kodėl tik tai, kas kino teatro meniu?

Kuo čia dėta popkultūra ir maistas?

Pažvelkime šiek tiek giliau. Pagrindinė rinkodaros taisyklė – „duoti tai, ko vartotojas nori“ (o vartotojas nori to, kas įsiūloma jam per reklamas ir amerikietiškos svajonės iliuziją). Gerai išreklamuotas, bet toli gražu nebūtinai kokybiškas ar geras produktas perkamas (aišku - ir parduodamas) žymiai geriau, nei galbūt kokybiškas (geras ar patikimas) produktas, kuris yra neišreklamuotas. Taip jau yra – nuolat kalbame apie tai, kad žmogus turi mąstyti, atsirinkti gerą, kokybišką „prekę“ ir pan. Bet realybė dar kol kas kitokia: jei dažnai, o svarbiausia – gražiai bei patraukliai pasiūlysim „ką nors“ už „protingą kainą“ arba žiauriai gerą nuolaidą, tai „tą“ tikrai pirks. Aišku – tas „kai kas“ turi būti patrauklios kainos, tikrai įperkamas. Keli litai už burbuliukus, dar keli litai už spragėsius – ir „sąmata“ neviršija bilietų kainos! Pigu ir skanu? Tai ko norime.

Amerikietiška svajonė dar ne visiems keiksmažodis – burbuliukai, traškučiai, mėsainiai, popkornai (spragėsiai) ir kiti „skanėstai“ „mėgsta“ bazuotis masinėse vietose (ne tik prekybos centruose). Ačiū Dievui – bent mokyklose jų nebesiūlo, nors dar toli gražu nedraudžia. Šie svajonės atributai jau 20 metų nepaliaujamai skverbiasi ne tik į suaugusiųjų vartotojų galvas, bet blogiausia – į mažųjų mūsų ateities kūrėjų galveles. Jei ne mokykloje, tai kino teatre... Kas gi iš jaunuolių prisimena įkyrią sveikuolių paskaitą apie morkas, petražoles ir dievai žino kokį nesaldintą, nesūdytą maistą? Gal vienetai, o ir tie „už kompaniją“ pasimėgaus pilnu kino teatro asortimentu.

...

Yra toks posakis ir daugelis mūsų jį naudoja kasdien - „nepasiūlysi, neparduosi“! Tai yra dar viena iš svarbiausių rinkodaros taisyklių, po to galima prisiminti „tinkamu laiku, tinkamoje vietoje“, kaip „chrestomatinius“ rinkodaros triukus - ir pardavimo rezultatas šoka į aukštumas. Toliau – įpročio galia, kuri ugdoma ir nuolatos formuojama... draugų, reklamos, pavyzdžių dėka. Kas gi teiksis siūlyti nepatogius pavyzdžius, kurie neatneša jokios naudos? Mažai kas, nes visi siekia naudos. Naudos finansinės visų pirmiausia! O kam yra nauda, kad aš atsinešiu maistą iš namų? Tik man vienai. O be to – žodžiai popkultūra ir popkornai net prasideda taip pat. Vadinasi kine gausime tik popkornų, popkolos bei popčipsų bei dar kokio popmaisto ir, jei būsime nuolatiniai popkino žiūrovai, maitinsimės popsovai. O gal tiesiog valgysime tai, ką mums siūlo.

Valgant žiūrėti į maistą, o žiūrint kiną klausytis dialogų

Prisiminkime, kad prieš pradedant valgyti maistą, akys pamato, ką mes ruošiamės valgyti ir tada smegenys parengia organizmą priimti, tai, kas lėkštėje. Ne kartą esu gavus pastabų, kad valgydama nedaryčiau nieko kito, o ypač kompo „nevartočiau“, tačiau... Skani vakarienė prie gero filmo – puiki vakaro preliudija, o gal net viso vakaro vinis. Bet ir maistas, ir filmas turi būti skanūs ir maistingi – ir kūnui ir protui. Jeigu kemšame, nematydami, ką dedamės į burną, dažnai net tinkamas maistas „veikia“ ne taip, kaip galėtų. O kaip atrodo, kaip reaguoja kūnas ir protas, kai kemšam popmaistą?

Kaip ten su ta stikline tara?

Kinoteatras – vieša erdvė ir bet kokia rizika sužeisti stikline tara   kitus kino žiūrovus neleistina... juk kaip ir kituose masiniuose renginiuose (koncertuose, šventėse, festivaliuose) alkoholį vartojantys jaunuoliai neretai kelia grėsmę aplinkiniams. Tačiau kuo čia dėtas kinoteatras? Negi nepakanka bendros taisyklės, kad neblaiviems asmenims tiesiog nevalia kino žiūrėti viešoje vietoje!

Pabaigai. Prisiminkite, o jei negirdėjote – žinokite, kad maisto pramonė (o ypač popmaisto) egzistuoja ne tam, kad mus pamaitintų!

MENIU.LT informacija
Parengė Živilė Perelytė
Nuotrauka: inmagine.com

2011 08 22

Paskelbk savo straipsnį

Rašyti komentarą

Pasiūlyk restoraną