Vėjo ir vandens galybė (II dalis)

Prikeltų naujam gyvenimui malūnų yra ir kitose Lietuvos vietose, kurias sunkiai bepavadintum provincija. Pavyzdžiui, prie Ventos upės, Mažeikių rajone, esantis Stulpino malūnas savo dydžiu tikrai pralenkia šalia Vilniaus esančius objektus. XIX a. pabaigoje statytas akmeninis pastatas yra didelis ir erdvus; pro plačius langus patenka daug šviesos ir atsiveria puikūs apylinkių vaizdai. Specifinei malūno funkcijai pabrėžti neskiriama daug dėmesio: virš sraigtinių salės laiptų įmontuotas įspūdingas medinis krumpliaratis, o baro ir kelių mažesnių patalpų apipavidalinimui panaudotos senos girnapusės (beje, itin charakteringos malūno interjero detalės). Užtat gausūs medžioklės trofėjai vaizdžiai byloja apie lankytojų pomėgius ir nostalgiją nomenklatūrinei praeičiai.

Druskininkų pakraštyje į parką pasinėręs „Vaido malūnas“ nestebina savo užmojais ir salių gausa, tačiau idealiai atitinka „jaukios ir uždaros vietos“ sampratą. Į pagrindinę kavinės salę tenka leistis gerokai žemyn. Idėją nuleisti salę prie upelio kranto galima pavadinti jei ne genialia, tai bent labai išmintinga. Ji nesužavi architektūriniais privalumais – mediniai perdenginiai, stambūs rieduliai sienose, iš netašytų akmenų suręstas židinys – tačiau paperka subtiliu kameriniu parko kampelio vaizdu už lango. Vasaros metu galima išeiti į lauką ir įsitaisyti atviroje aikštelėje prie pat šniokščiančio vandens. Sunku net patikėti, kad tokia ramybė gali užklupti žmogų vos per kelis šimtus metrų nuo centrinės miesto gatvės...

Skirtingai nei erdvių vandens malūnų pastatai, vėjo malūnų statiniai, užpildyti pavaromis ir pagalbiniais mechanizmais, yra kur kas sunkiau pritaikomi pramoginei funkcijai – jų viduje paprasčiausiai nepakanka vietos. Kad sutilptų bent keliasdešimt lankytojų, malūnas turi būti galingas daugiaaukštis statinys. Tokių Lietuvoje mažai belikę – daugelis nukentėjo karo metais, sunyko tarpuvaldžiu. Bene pats žinomiausias – Šeduvos malūnas, dar tarybiniais metais paverstas pramogų ir poilsio vieta. Didingas 4 aukštų mūrinis pastatas, iškilęs ant aukšto cokolio, sudėto iš lauko riedulių, iš tolo primena pilies kuorą. Jo viduje netrūksta laiptų ir perėjimų, besirangančių aplink vertikaliąją mechanizmo ašį, tačiau pakanka vietos ir jaukiems mediniams restorano staliukams. Tiesa, galimybės grožėtis apylinkių vaizdais yra ribotos, nes pastato langai yra visai nedidukai. Viduje akį veria skaldyto akmens plokščių ir balto sienų tinko kontrastas. Dauguma interjero detalių yra pagaminta iš medžio nuosaikiu liaudišku stiliumi. Ploto trūkumas privertė kitus pramogų komplekso objektus – motelį, pirtį, planuojamą statyti viešbutį – iškelti į atskirus pastatus. Kadangi daugelis kitų išlikusių vėjo malūnų yra kur kas mažesni, galima prognozuoti, kad ateityje, atgaivinant jų veiklą, malūnai liks vien tik reklaminiais akcentais, skirtais pritraukti ir žavėti lankytojus savo mechanizmų darbu, o pagrindiniai pramogų sferos objektai bus dėstomi greta, atnaujintuose arba naujai pastatytuose statiniuose. Augant pramogų poreikiui, vandens ir vėjo malūnai ateityje išliks reikšmingais vidaus turizmo ir trumpalaikio poilsio objektais.

Audrius Vyšniauskas
Nuotraukos: Stulpino malūno, „Vaido malūno“, Šeduvos malūno
Meniu.lt informacija