Vėjo ir vandens galybė (I dalis)

Vėjo ir vandens galybė (I dalis)

Vėjo ir vandens malūnai nuo seno žmonijai buvo labai naudingi. Tai buvo pirmieji stambūs ir sudėtingi mechanizmai, naudingam darbui atlikti naudojantys ne žmogaus ar gyvulių raumenų jėgą, o gamtos jėgų tiekiamą energiją. Manoma, kad pirmieji vandens malūnai Lietuvoje atsirado dar XII a., o XIV a. metraščiuose jau minimi vėjo, jaučių ir arklių sukami malūnai. Laikui bėgant, iš primityvių mechanizmų malūnai virto galingais mūro ir plytų statiniais, sugebančiais atsispirti stichijų šėlsmui ir atliekančiais galybę žmogui naudingų darbų: miltų malimą, aliejaus spaudimą, milo vėlimą ir kitus. Malūnai išplito po Lietuvos kaimus ir miestelius; manoma, kad XX a. pradžioje jų skaičius galėjo siekti tūkstantį. Vaizdinguose upių slėniuose, prie protakų ir užtvankų, rikiavosi vandens malūnai, tuo tarpu bekraštes Vidurio Lietuvos, Suvalkijos ir kitų regionų lygumas puošė įspūdingi vėjo malūnų siluetai. Garo ir vidaus degimo variklių triumfas, karai ir stichinės nelaimės gerokai sumažino malūnų skaičių, bet ir šiandien jų priskaičiuojama daugiau nei šimtas. Daugelis jų atgimsta ne kaip gamybos įmonės, o pramogų, turizmo ir kraštotyros centrai.

Vandens malūnai, išdėstyti vaizdingose vietose greta vandens telkinių, dažnai tampa ištisų rekreacijos ir pramogų zonų branduoliais. Nemažai malūnų kadaise buvo pastatyta netoli miestų – potencialių vartojimo rinkų – ir šiandien ratuotiems miestelėnams yra ranka pasiekiami. Kita vertus, gamtos prieglobstis neretai paskatina ir ilgiau užsibūti. Tad nenuostabu, kad malūnų pašonėje išdygsta ne tik automobilių parkavimo aikštelės, bet ir jaukūs viešbučiai bei moteliai. Senieji malūnų pastatai paskatina prisiminti istoriją, tad jų viduje neretai įrengiamos istorinės arba etnografinės ekspozicijos, pabrėžiamos autentiškos arba pseudoistorinės detalės. Be abejo, dėmesį patraukia ir išlikusios arba atstatytos malūno mechanizmo dalys, išorėje esantis vandens ratas ir vandens srauto reguliavimo įranga.

Stirnių malūnas, esantis vos 20 km nuo sostinės, įsikūrė nedideliame sklype prie tvenkinio, nedidelės gyvenvietės pakraštyje. Geografinius trūkumus su kaupu atlygina architektūriniai ir organizaciniai privalumai. Senasis malūno pastatas yra radikaliai modernizuotas, pritaikytas restorano ir viešbučio funkcijai. Bandyta netgi suformuoti Viduržemio jūros regiono atmosferą: pastato fasadas nudažytas baltai ir uždengtas nuolaidžiu raudonų čerpių stogu, nedideliame gražiai išgrįstame kieme puikuojasi dekoratyvinės gėlės keraminiuose vazonuose. Pastato viduje panašūs motyvai yra išlaikomi pagrindinėje restorano salėje. Vienas pagrindinių jos akcentų – palubėje besidriekiančios vandens rato pavarų svirtys ir ašys (pagrindinio girnų mechanizmo čia nerasime). Kitos salės yra įrengtos tradiciniu stiliumi, tačiau mediniai baldai ir kitos detalės pabrėžia kiek aukštesnį viso komplekso lygį. Nemažai pastangų sudėta ir į aplinkos sutvarkymą: mažame parke puikuojasi kavinės pavėsinė, o tvenkinio krantas pritaikytas romantiškiems pasivaikščiojimams.

Dar arčiau Vilniaus esantis Verkių malūnas yra Verkių rūmų ansamblio sudėtinė dalis. Malūno pastatas ne taip seniai buvo prikeltas iš griuvėsių, tačiau nebuvo plečiamas ir perstatomas. Masyvus dviejų aukštų pastato tūris su galingu cokoliu lyg riedulys užtvenkia siaurą upelio vagą. Už storų jo sienų vietos ne per daugiausia: pirmame aukšte ir cokolyje yra po vieną salę, kuriose didelę erdvės dalį „suvalgo“ masyvios malūno mechanizmo liekanos. Užtat antrame aukšte neseniai pavyko užbaigti gan erdvią pokylių ir konferencijų salę. Pro nedidelius pastato langus patenka nedaug šviesos, todėl viduje nuolat tvyro maloni prieblanda. Kaip ir Stirniuose, čia pavyko išvengti populistinio „liaudiškojo“ stiliaus – restorano salių interjerai su gerai parinktais baldais, aksesuarais bei gausiomis reprodukcijomis ant sienų veikiau primena Olandiją arba Šveicariją, nei Lietuvą. Vaizdinga pastato aplinka priklauso Verkių regioniniam parkui, tad jos pertvarkymo ir „sukultūrinimo“ galimybės yra gana ribotos. Ištaigingų malūno svečių pasivaikščiojimai dažniausiai baigiasi pastovėjimais ant tilto per upelį; šturmuoti greta esančio Rūmų kalno šlaitus retai kuris teišdrįsta.

Audrius Vyšniauskas
Nuotraukos: Stirnių malūno, Verkių malūno
Meniu.lt informacija

Paskelbk savo straipsnį

Rašyti komentarą

Pasiūlyk restoraną