Užsienio turistų „nuotykiai“ Vilniaus maitinimo įstaigose

Atėjus pavasariui, Lietuvos sostinę užplūsta turistai – senamiestis, skverai ir aikštės atgyja, miesto triukšmą paįvairina skirtingos kalbos: italų, ispanų, vokiečių, lenkų... Lengvai užsimezga pokalbis ir pašnekovai papasakoja apie „nuotykius“, kuriuos patyrė Vilniaus kavinėse bei restoranuose.

Užkalbinus keletą turistų iš Lenkijos sostinės, belieka pasidžiaugti, kad mūsų kaimynus džiugina kavinių bei restoranų gausa Vilniaus centre bei senamiestyje. Elzbieta Dobrowolska, jos vyras Jan Czeslaw Dobrowolski bei jo motina džiugiai komentavo, kad užsukus į muziejų, bažnyčią ar galeriją, vėliau daug kur galima užeiti pasivaišinti kavos puodeliu. Tačiau turistams teko patirti ne vien malonius įspūdžius: dvi dienas iš eilės jie buvo apgauti senamiestyje veikiančiose kavinėse ir restoranuose.

Jan pasakojo, kad pirmą dieną jie nusprendė papietauti senamiestyje įsikūrusiame graikiškame restorane ir tiesiog neteko žado: iš pradžių padavėja atnešė prikepusias salotas ir nenorėjo jų pakeisti, nors sutuoktinių pora atsisakė jas valgyti. Maža to, kai jie norėjo atsiskaityti, į sąskaitą buvo įtrauktas patiekalas, kurio pora net neužsisakė. Elzbieta ir Jan nusivylė tokiu prastu aptarnavimu. Kitą dieną planavo eiti ten papietauti, tačiau kai buvo apgauti, net kojos kelti į šį restoraną nebenorėjo.

Deja, kitą dieną, pirmadienį, jiems vėlgi nepasisekė. Kinų virtuvės restorane padavėja atnešė sąskaitą, kurioje sutuoktiniai vėl rado neužsakytą ir neragautą patiekalą. Elzbieta ir Jan tikino, kad tokie „nuotykiai“ tiesiog juos šokiravo.

Sostinės maitinimo įstaigos, o taip pat jose dirbantis personalas, yra tarsi Vilniaus veidas – turistai, užsukę papietauti, tikisi, kad paragaus ne tik skanaus patiekalo, bet ir bus sąžiningai bei maloniai aptarnauti. Anaiptol, kai kur etiketas neegzistuoja, o iš turistų stengiamasi akiplėšiškai pasipelnyti. Šis faktas ir papiktino turistus iš Lenkijos, tačiau, nepaisant juos ištikusių nemalonumų, sutuoktiniai šypsodamiesi pasakojo, kad jiems patiko „Kalnapilio“ alus. Ragavo ir „Švyturio“, tačiau „Kalnapilis“ visgi patiko labiau. Paklausus, ar galima rasti lietuviško alaus Lenkijos sostinėje, Jan akimirką susimąstė. Vyriškis teigė, jog apie čekišką alų jie žino nemažai, o apie lietuvišką girdėti teko nedaug, tačiau gera rinkodaros kampanija šią padėtį galėtų pakeisti iš esmės. Jan pasakojo, kad lietuviško alaus Varšuvos parduotuvėse jis nematė, o kai kurių stipresnių lietuviškų gėrimų rasti galima tik specializuotose alkoholio parduotuvėse.

Vyras aiškino, kad jie daugiau girdi ir žino apie kaimyninę Čekiją ar netgi toliau esančią Ukrainą, nei apie Lietuvą. Jo manymu, tokia situacija susiklostė dėl ne tokio šilto ir gero bendradarbiavimo tarp šalių. Nors kažkada šios dvi valstybės sudarė vieną, Žečpospolitą...

Elzbieta ir Jan pažadėjo saviškiams lauktuvių parvežti „Trejų devynerių“, o taip pat ir lietuviškų dešrų. Jan mama pasakojo, kad anksčiau Lietuva garsėjo savo sūriais, ypač skanus jai pasirodė tradicinis baltos varškės sūris, kurio dabar sunku rasti. Pasak turistų, Vilnius labai artimas jų širdžiai miestas. „Čia ypač jaukus senamiestis, todėl būtinai sugrįšime! “

Parengė Elena Germanovič
Nuotraukos: www.sxh.hu
Meniu.lt informacija