Ugnė Barauskaitė: „Man visam laikui į galvą įkalė Pliseckajos dieta: NEĖSK!“

Ugnė Barauskaitė: „Man visam laikui į galvą įkalė Pliseckajos dieta: NEĖSK!“

Mėgstantieji skaityti žmonės Ugnę Barauskaitę žino kaip kelių romanų autorę, radijo mėgėjai – kaip vieną geriausių radijo balsų, o vandens sporto aistruoliai ją sutinka nešina hidro kostiumu ir irklente. Meniu.lt skaitytojams siūlome susipažinti ir su kelionių gurmane Ugne Barauskaite.

Ugne, mados kūrėjų klausėme, kokio skonio būtų lietuviška mada. Jūsų paklausiame – kokiais skoniais apibūdintumėte lietuvių literatūrą? Koks patiekalas tai galėtų būti?

Klausimas ne man, apie tai turėtų kalbėti literatūros tyrinėtojai. Jeigu per metus perskaitau vieną ar dvi lietuvių autorių knygas, tai jau labai neblogai! Kita vertus, ir su cepelinais panašiai – jeigu kartą per metus suvalgau... Knygas skaitau tik tas, kurios man pačios į rankas ateina ir, patikėkite, jos tikrai ateina laiku, kad rezonuotų su mano pačios patirtimi. Tas pats ir su maistu. Nelakstau po miestus ar šalis ieškodama kulinarinių patirčių, jos pačios mane susiranda. Netgi Lietuvoje. Dažniausiai tuo pasirūpina mano draugė Regina, kuri yra nuostabi kulinarė ir pats brangiausias mano restoranas. Ji po kiekvienos kelionės surengia aplankytos šalies patiekalų prezentaciją draugėms, ir tai yra nuostabu. Deja, mes visada pamirštame fotografuotis, o tuo labiau – fotografuoti maistą!

Dar viena analogija su knygomis. Knygos ar patiekalai gali būti įmantrūs, apdovanoti, ekspertų, intelektualų ir gurmanų pripažinti, bet jeigu man neįdomu ir neskanu, tai metu į sieną, ir tiek žinių. Per prievartą nei valgysiu, nei skaitysiu. Mandrumas man nereiškia nieko - turi būti SKANU. Vis dažniau žurnaluose pamačiusi vertinamų šefų kulinarijos eksperimentus pagalvoju: „Kas tai yra?! O tai valgoma? Gal aš geriau... eee... keptų bulvių su pienu.“ Ir nors jau šimtą metų nevalgiau tų bulvių su pienu, bet šitas iš vaikystės atklystantis vaizdinys simbolizuoja paprastos kulinarinės palaimos viršūnę.

Tariantis dėl šio interviu prasitarėte, kad nelabai ką turite papasakoti apie maistą, retai gaminate. Tačiau - ką manote apie Lietuvoje taip įsisukusį maisto gaminimo, knygų apie maistą leidimo, naujų kulinarinių laidų vajų?

Jeigu juos tai džiugina (ar finansiškai apsimoka), tegu. Visiems po saule vietos yra. Man asmeniškai tai neįdomu, ir jeigu mano draugės pradeda kalbėti apie receptus, sakau „Ok, I‘m losing you“, nes tikrai, mano smegenys atsijungia ir tiesiog nebefiksuoja pokalbio. Tiesa, kelias kulinarines knygas turiu. Nes fotografijos gražios. Nes draugai parašė ir dovanojo. Nes turėjau vilties, kad vis dėlto gaminsiu. Bet niekada ir nieko nesu gaminusi iš knygos. Puikus kraitis dukroms. Ir virtuvėje vizualiai gražiau – o tai man žymiai didesnis argumentas!

Meniu.lt rašytoja Vaiva Rykštaitė teigė, kad jai gaila laiko maisto gaminimui, todėl ir ji virtuvę užleidžia savo vyrui. Kas jūsų namuose sukinėjasi prie puodų?

Niekas. Žinoma, nesu beviltiška, turiu mėgstamų patiekalų sąrašėlį, viens du ir pagaminta! Bet tai nutinka kokius tris kartus per mėnesį. O pasipjaustyt avokado su alyvuogėm ir pomidorais ar greitosiom įmesti vištos koją į orkaitę – tai čia ne gaminimas. Taip, laiko iš tiesų gaila. Man tinka tik toks gaminimas, kai maistas sudėtas į puodą gaminasi pats. Gal tai siaubingai skamba, bet išaugau šeimoje, kur buvo dvi labai ryškios linijos: viena, gaminti įmantriai ir valgyti labai sočiai; antra, maistą laikyti personaliniu priešu ir skaičiuoti kiekvieną kaloriją. Ir tai, kad vaikystėje buvau gimnastė (ir norėjau būt balerina), man visam laikui į galvą įkalė Pliseckajos dieta: NEĖSK!

Nemažai keliaujate. Kurios šalies virtuvė sužavėjo? Ką kulinarinio parsivežėte iš paskutinės kelionės?

Nuo mažens maniau, kad aš „nieko nevalgau“. Taip man visi sakė. Yra toks šeimos anekdotas: ateina mažoji Barauskaitė į svečius, o jos šeimininkė ir klausia: „Ką tu mėgsti valgyti, vaikuti?“ – „Buterbrodus su raudonais ikrais,“ – atsako tas vaikutis, tai yra aš. Kaip sakoma, true story, tikra istorija! Nuo šventinio stalo imdavau tik tuos sumuštinius ir keptą vištą. Jokių mišrainių, nei raudonų, nei baltų, man buvo neįmanoma įsiūlyti. Nei mėsyčių, nei silkyčių, nei kiaušinių. Nieko.

Kad vis dėlto kažką valgau, paaiškėjo po sovietmečio, kai tėtis, beje, kulinarijai labai smalsus žmogus, ėmė iš pirmųjų super parduotuvių tempti visokius sūrius, midijas, alyvuoges ir kitus neaiškius (mamos supratimu) dalykus. Tačiau netrukus tėtis mirė ir mūsų kulinariniai viražai baigėsi. O pati kelionėms dar neužsidirbdavau. Tad pirmasis skrydis buvo 2010, su šokių kompanija į Libaną. Pažįstamos libanietės paklausiau, ar jie į maistą deda česnako. „Apsčiai!“ – atsakė ji. „Nieko tokio, - pagalvojau, - galiu ir nevalgyti“. Ir su tokia nuotaika nusileidau Libane. Nuostabios virtuvės šalyje, kur aš ne tik valgiau praktiškai viską, bet ir įgijau – drąsiai jums sakau! – apsivalgymo bakalaurą, o gal net magistrą. Arabų kalba yra vienintelė, kuria pirmiausia išmokau patiekalų pavadinimus, o „labas“ ir „sudie“ – tai jau paskiau. Aš ten valgyčiau, valgyčiau ir vėl iš naujo valgyčiau, ir jeigu tikite praėjusiais gyvenimais, tai mano vienas jų tikrai prabėgo ten. Apie tą šalį galiu kalbėti nesustodama, beprotiškai jos pasiilgstu, o suvalgyti galėčiau visą, netgi su česnakais. Kurie juos tikrai deda visur, bet taip subtiliai, kad net aš nesipriešinu. Nuo elementariausio humuso mane ištinka kulinariškai metafizinis O!

Tiesa, kalbėdama vien tik apie Libaną, nuskriaudžiu Palestiną, nes šių šalių virtuvė praktiškai ta pati, kaip vienas kiemas. Tik Palestina truputėlį dar pagerinta. Be abejo, emocijomis. Juk tai nuo pasaulio atribotas kraštas... Vien buvimas ten užgniaužia kvapą. Kad ji yra, ji egzistuoja – už tų checkpoint‘ų, grotų ir betono sienų– tokia spalvinga, gyvybinga, draugiška, tikra! Niekada nepamiršiu pirmųjų pusryčių Ramaloje. Mano kelionės draugė Gabrielė irgi nepamiršta – niekaip nesupranta, kaip galima pusryčiams užsisakyti kepenėlių! Bet tai buvo skaniausios kepenėlės pasaulyje. Su granatų padažu... Arba falafeliai, kuriuos mes kirtome ištrūkusios iš riaušių Hebrone – beviltiškai nutriušusioje, į požeminę perėją panašioje užkandinėje, bet falafeliai buvo skaniausi pasaulyje! Ir aš ne šiaip kartojuosi, nes nerandu kito apibūdinimo – tiesiog kai į vieną DAIKTĄ sueina puikus maistas ir stipri emocija, tai jau daugiau nei skonis, tai – unikali patirtis. Tau ji tampa „the most in the world“.

Tačiau labiausiai noriu papasakoti apie maqloube. Man šis patiekalas įkūnija Palestinos nuoširdumą ir svetingumą. Įsivaizduokite karštį, kieme medžių pavėsyje padengtą stalą ir patiekalą, kurį mūsų draugo mama troškino... penkias valandas. Ne, mes nesėdome prie bendro šeimos stalo – ji tą patiekalą gamino specialiai mums, iš neaiškios šalies atsibeldusioms europietėms, sūnaus DRAUGĖMS, nors aš tą sūnų, tiesą sakant, pirmąsyk mačiau. Ir tai buvo taip SKANU – kad nuoširdžiai pabučiavau tai moteriai ranką. Valgiau aš maqloube ir po to, bet tai jau buvo tik patiekalas - blogesnis ar geresnis, tačiau tik maistas.

Kalbant apie grynai gurmaniškas patirtis, reikėtų paminėti Stambulo ir Beiruto restoranus, kuriuos atranda mano tenykščiai draugai. Restoranai, kuriuose lankytis aš sau greičiausiai neleisčiau, nes vargiai išlaidauju PATIEKALAMS, bet draugų svetingumo dėka patyriau nuostabių kulinarinių malonumų.

Ką neįprasčiausio yra tekę ragauti kelionėje?

Neturiu atsakymo, nes tai, ką valgau kelionėse, man atrodo įprasta ir sava, net jeigu tai pirmąsyk gyvenime. Aš juk nekeliauju po egzotines šalis. Man Artimieji Rytai - labai artimi, va koks žodžių žaismas! Tiesa, kartą libaniečiai norėjo mane šokiruoti, sakė, paragauk ir spėk kas čia! O ten buvo paprasčiausias liežuvis. Jie buvo nepaprastai nustebę, kad mes irgi jį valgome. Žodžiu, iš to „neįprasto maisto“ išėjo šnipštas!

Koks apskritai maistas labiausiai patinka?

Paprastas. Turintis mažai ingredientų, toks nemandras. Kartais nieko nėra skaniau už virtą vištos koją „be nieko“ – ar paprasčiausią obuolį su juoda duona. Net nežinau, kodėl tai pirmiausiai šovė galvon, gal vasaros jau pasiilgau. Labai mėgstu paukštieną su vaisiais, daržovių troškinius, keptą žuvį, sūrį su pomidorais ir panašiai. O šventinį momentą visada pažymiu savo vaikystės klasika – buterbrodu su raudonais ikrais.

Renkatės valgyti namie ar mieste?

Namie. Kad valgyčiau mieste, man reiktų į jį specialiai važiuoti. O pavalgyti pakeliui esančiame  prekybos centre – tai irgi ne „mieste“. Aš gyvenu gana uždarai.

Kokias kavines/restoranus renkatės? Kas nulemia vieną ar kitą pasirinkimą?

Labai mėgstu valgyti vegetarinėse kavinėse, pavyzdžiui, „Radharanėje“. Toks maistas man labai patinka, bet aš niekada neturėčiau jokios kantrybės jį gaminti. Vien prieskonių ten visas šimtas! Myliu „Blusynę“ – nuo pat pirmųjų šeimininkų laikų. O šventinėmis progomis su dukra tradiciškai einame į „Neringą“. Bet reikia pripažinti, kad dukra labiau dėl Kijevo kotleto, o aš – dėl interjero. Aš ten galėčiau sėdėti ir vandenį gerti, man būtų gana.

Bet ko aš čia kalbu vien apie Vilnių. Palangos „Ramybė“ man įaugusi į kraują ir kol ten Arvydas bėgios, aš ten buvau ir būsiu - kaip oficialiai „seniausioji klientė“ nuo pat plastikinių staliukų laikų, kai dar išvis nebuvo jokio restorano. Matot, žmonės ir istorijos man svarbiau už maistą. Dėl to pamėgau ir „Vištą puode“ Kaune, nes maistas gal kaip maistas, bet kaip jie tai pateikia ir aprašo!

Lietuvoje kavinės ir restoranėliai keičiasi rečiau nei, tarkime, Amerikoje. Kokia jau nebeveikianti vieta  kelia sentimentus?

Kaip dabartinė vilnietė, negaliu tiems šmikiams atleisti, kad sunaikino Audros Kaušpėdienės darbus – Gastronomą ir „Vidudienį“. Dieve, kokie tai buvo kūriniai, keliais dešimtmečiais pralenkę laiką! Garsioji „Literatų svetainė“ pirmiausia virto banku, o alaus baras „Tauro ragas“ stūkso apleistas. Tai protu nesuvokiama, tai baisu. O kaip ketvirtos kartos kaunietė, negaliu atleisti, kad dingo senoji „Tulpė“, restoranas „Astra“ virto kažkokia picerija, o Vizbaro pilaitės, kurioje buvo „Kaukas“, apskritai neliko. Pavalgyti aš visada surasiu kur, bet tai nusikaltimas prieš dizainą ir architektūrą!

Kiekvieno meniu.lt pašnekovo paprašome savo mėgstamo patiekalo recepto. Šįkart Ugnė Barauskaitė dalijasi mėgstamos sriubos receptu.

Kadangi labai mėgau ir burokėlių sriubą, ir pupelių, nusprendžiau virti vieną „bendrą“ – išverdu vištos koją, sumetu virtas pupeles, marinuotus burokėlius, prieskonius ir visa kita, kas priklauso sriubai. O jeigu dar pastovi dvi dienas – tai nuostabiausia sriuba pasaulyje. Bent jau dukros man taip sako. Bet aš irgi taip manau :) 

Kristina Šapytė @Meniu.lt

Paskelbk savo straipsnį

Rašyti komentarą

Pasiūlyk restoraną