Šviežios silkės užvaldė Olandiją

Birželio 7-osios rytą Nyderlandų Karalystėje tarsi pokštelėjo nematomo starto pistoleto šūvis - visi olandai išėjo į gatves ragauti silkių. „Haring“ (silkė) – šis žodis jau kelintą savaitę Olandijoje tariamas turbūt tiek pat dažnai kaip ir „voetbal“ (futbolas). Prie Šiaurės jūros prigludusioje valstybėje prasidėjo riebios ir gardžios žuvies psichozė, primenanti metą, kai iš Baltijos jūros į Nemuną neršti „eina“ stintos. Christina Kimmel iš Nyderlandų užsienio reikalų ministerijos stebisi, kraipo galvą ir vis sušunka „Oh, yes?“, „Oh, really?“ („O, taip?“, O, tikrai?“). Taip emocingai moteris reaguoja klausydamasi pasakojimo apie lietuvišką kūčių stalą ir jo karalienę – marinuotą, grybais, morkomis ir kitokiais „patalais“ apklotą silkę. Diplomatinės žinybos darbuotoja stebėjosi labai tikroviškai, nes olandai taip paruoštos silkės nevalgo. Jie kantriai laukia birželio, kai prasideda naujas šviežios žuvies sezonas. Žalia, be krislelio druskos silkė lietuviui gali pasirodyti kai kas nenormalaus ir nevalgomo. Kaip kad dažnai pasaulyje dievinamas žąsų kepenėles, veršienos inkstus ar avių skrandžius bei kitus delikatesus vadiname „subroduktais“.

Skirtingai nei mūsiškė stinta, silkė nekvepia nei agurkais, nei kitomis daržovėmis, tad ieškoti šios žuvies padeda simboliai. Kioskeliai ar ištisi paviljonai, padabinti užrašu „Haring“, žuvies formos emblemomis bei Nyderlandų trispalvėmis šviežia silke siūlo pasimėgauti čia pat – gatvėje. Šiuo sveiku jūros skanėstu vienodai laisvai mėgaujasi ir jaunimas, ir nuo dviračio nulipę kostiumuoti klerkai. 1,5-2 eurai (5,15-6,9 lito) už vieną žuvelę arba 10 eurų (34,5 lito) už septynias – tokios šviežių silkių kainos ir musulmonų turguje, ir kurortiniame Hagos priemiestyje Ševeningene, ant jūros kranto. Nesūdyta silke olandai mėgaujasi labai paprastai ir greitai. Vienai žuvelei sukirsti sugaištama vos pora minučių. Apie 15 cm ilgio silkę keliais mitriais judesiais ir aštriu peiliu pardavėjus apdoroja per keliolika sekundžių – nupjauna galvą, nulupa odą, išima stuburkaulį, tiesa, jo lieka vos pora centimetrų prie uodegos. Žuvelė dedama ant vienkartinės lėkštutės su kauburėliu svogūnų arba be jų. Valgytojai silkę paima dešine ranka už uodegos, padažo į svogūnus ir užvertę galvas deda tiesiai į burną. Tuo metu kairės rankos delnas elegantiškai ištiesiamas ir pridedamas beveik prie pat smakro – kad į šalis neskraidytų svogūnai.

Olandijoje niekas nesibaido ir specifinio silkės kvapo, mat šviežia žuvis taip stipriai neatsiduoda, kaip išlaikyta druskoje ar marinate. Be to, daugelyje silkės pardavimo vietų yra kibirai su karštu (!) vandeniu rankoms nusiplauti ir švarūs rankšluosčiai. Olandiško silkės valgymo ritualo šalies sostinėje Hagoje grupelę lietuvių žurnalistų mokė mūsų ambasadorius Nyderlanduose Vaidotas Verba. Diplomatas pridūrė, kad šią šviežią žuvį įprasta valgyti vieną, tačiau olandai kartais mėgsta ją užgerti ir stikleliu apie 30 laipsnių stiprumo vietos trauktine, turinčia kmynų prieskonį. Tiesa, nors žuvų gali užsisakyti ir dešimt, niekas šioje šalyje nepirks ir tiek pat šio gėrimo stiklelių.

Julius Girdvainis
Autoriaus nuotr.
„Laisvalaikio“ informacija