Turime posakį: „Gardu kaip devyni medūs“. Nesuprantamas pagyrimas. Medus tikrai gardus daiktas, bet kaip įsivaizduoti devynis kartus saldesnį? Tai neįmanoma. Lygiai kaip neįmanoma šio posakio išversti į kitas kalbas. Gal jį reikėtų suprasti kaip devynių medaus rūšių gardumą. Čia jau būtų lengviau susigaudyti, nes išties yra kelios medaus rūšys (liepų, pievų, grikių, viržių, aviečių, akacijų, dobilų ir kitokios), ir kiekviena jų turi savitą skonio atspalvį. Tai natūralus medus. Tik jis yra vertingas.
Be natūralaus, būna ir falsifikuotas, ir dirbtinis medus. Kauno medicinos akademijos docentas, apiterapijos specialistas Algirdas Baltuškevičius sako, kad medaus kokybė priklauso nuo bitininko sąžiningumo. „Per godumą, – jo žodžiais, – pasitaiko ir tokių, kurie, užuot laukę, kad bitės prineštų natūralaus medaus (o jeigu dar blogi orai), ima maitinti jas cukraus sirupu, ir tada atsiranda „medaus“. Bet tai falsifikatas, kurį gali atpažinti tik patyrę bitininkai arba medaus specialistai. Iš cukraus pagamintas „medus“ neturi būdingo kvapo, skiriasi ir skonis. Nesąžiningi bitininkai gali į medų įmaišyti miltų, krakmolo, cukraus pudros, kreidos, želatinos. Ar medus „nepaskanintas“ miltais ar krakmolu, galima patikrinti vandeniniu jodo tirpalu. Imama 3-5 g vandens ir 6-10 g medaus. Medų ištirpiname ir užpilame 3-5 lašus vandeninio jodo tirpalo. Jeigu medaus tirpalas nusidažo mėlynai, tai jame yra miltų ar krakmolo. Jei ne – medus geras. Perkant medų, patartina jį patikrinti pagal išvaizdą, spalvą, kvapą, skonį ir klampumą“.
Betgi šis būdas toks sudėtingas, kad sunku įsivaizduoti, kaip tai padaryti medų perkant turguje. O geras skonis ir šeimininkės savigarba reikalauja turėti vien tikro natūralaus medaus. Taigi išeitys tėra dvi: arba turėti savo bičių, arba medų pirkti tik specializuotose medaus parduotuvėse.
Medus turi ir kitokių keistų savybių. Kai ant šeimos stalo lieka šaukštas su medumi, vaikai jį tuoj pat išlaižo. Bet kai padedamas, tarkime, trilitrinis stiklainis, tai niekas jo nebenori. Kai vaikai medaus nebenori, tenka gudrauti norint jo įsiūlyti. Kad medus skanus su šviežiu agurku, niekam ne paslaptis. Bet Ukmergės urėdijoje man yra tekę ragauti raudoną pomidorą su medumi, o Ignalinos krašte yra tekę matyti, kaip žmonės atsipjauna lašinių bryzą, aptepa jį medumi ir su pasigardžiavimu šveičia. Pasaulio tautų kulinarinėse knygose galima rasti receptų, kaip ruošti mėsos ir žuvies kepsnius su medumi.
Kas yra medus?
Medų bitės pagamina iš nektaro. Nektaras yra saldus skystis, kurio bitės randa įvairių augalų žieduose. Betgi augalų nebūtų be saulės, oro ir vandens. Taigi medus yra šių trijų stichijų ir bičių veiklos produktas. Labai paprasta, tiesa?
Natūraliame meduje yra ne vien gomuriui palaimą teikiančio saldumo, bet ir žmogaus organizmui reikalingų gliukozės, fruktozės, vitaminų, geležies, kalio, kalcio, magnio ir kitų medžiagų.
Pasitaiko ir nuodingo medaus. Toks gali būti, jeigu bitės nektarą rinktų vien iš rododendrono, azalijos ir andromedos, karpažolių, baltosios čemeryčios, ropinių svogūnų, dirvinio raguolio, didžiojo pentinio. Kai nektaro gamtoje daug, bitės nelanko nuodingųjų augalų. Jos turi gerą skonį, bet būna, kad apsigauna. Apsigavusios ir pačios apsinuodija. Tokiu medumi apsinuodijęs žmogus pasijunta lyg girtas, gali net sąmonę prarasti. Tokiais atvejais svarbiausia išplauti skrandį silpnu kalio permanganato tirpalu, gerti sūraus vandens.
Toksinių savybių turi ir nesubrandintas natūralus medus. Kažkada Žagarės rajone esu pats tai patyręs, kai sočiai prisivaišinau neakiuotu medumi tiesiai iš avilio. Ėmė krėsti šaltis, pykino, išpylė šaltas prakaitas. Tik išgėręs du litrus šviežio šalto pieno atsigavau. Tuokart mums keturiems taip buvo nutikę.
Kas yra bičių kelmas?
Viena bitė negali gyventi. Bitės gyvena šeimomis. Bičių šeima liaudyje neretai vadinama bičių kelmu. Sako: „Turiu tris kelmus“. Lietuvos žemdirbystės institute atliktų tyrimų duomenimis (dr. Justinas Straigis) viena bičių šeima, atsižvelgiant į veislę, mūsuose vidutiniškai bitininkui gali duoti 27-47 kilogramus medaus. Produktyviausiai dirba Kaukazo pilkosios bitės, ne tokios darbščios yra Karnikos veislės kelmas ir mažiausiai medaus duoda Lietuvos vietinės.
Naminių bičių šeima, pasak J. Straigio, sudaryta iš vieno moteriškos lyties vabzdžio – motinėlės, daugelio vyriškos lyties vabzdžių – tranų ir tūkstančių nevisiškai išsivysčiusių moteriškos lyties vabzdžių – bičių darbininkių bei keliolikos tūkstančių įvairių vystymosi fazių perų.
Didžiausia pagarba bičių šeimoje tenka motinėlei, nes ji deda kiaušinėlius. Gera motinėlė per dieną padeda po kelis tūkstančius kiaušinėlių, pagal svorį – netgi daugiau nei ji pati sveria. Motinėlė yra maitinama specialiu maistu – pieneliu. Ją lydi ir saugo asmeninė apsauga. Ji gali gyventi tris ir daugiau metų. Bet jos gyvenimas labai liūdnas. Ji tik dukart per visą laiką išeina paskraidyti. Pirmą kartą, kai jauna išskrenda pažaisti meilės žaidimų su tranais. Ne su vienu, bet su visu pulku. Ir antrą kartą, kai pasenusi išskrenda su spiečiumi. Praktiškai ją išvaro nauja jauna motinėlė. Žmonių šeimoje tai būtų vadinama labai netikusiu, tiesiog žiauriu elgesiu – dukrelė išvaro iš namų savo motiną.
Tranų gyvenimas yra tiesiog tragiškas, nors prabėga be jokių rūpesčių. Jie nerenka nektaro, negamina iš nektaro medaus ir avilyje nedirba jokio darbo. Jie tik valgo medų ir lūkuriuoja – gal prireiks jų paslaugų meilės žaidimams savai ar kito avilio motinėlei. Meilės nuotykių ieškodami, jie nuskrenda 3-5 kilometrus. Tranai su bičių motinėlėmis poruojasi ore ir po to žūsta. Nieko nepešusieji grįžta į avilį. Nepritilpę, kaip dabar sakoma, pasimylėti tranai gyvena tik vieną vasarą. Artėjant rudeniui (dažniausiai tai nutinka rugpjūčio mėnesį), bitės nustumia juos nuo maisto atsargų, palaukia dvi dienas, kol jie išbadėję nusilpsta, ir tada išmeta laukan. Dar gyvus išvelka ir išmeta.
Bitės darbininkės vasaros metu gyvena maždaug mėnesį, o žiemojančios išsilaiko kelis mėnesius. Iki pavasario. Darbininkės vasaros metu siuva korius, palaiko švarą avilyje, maitina motinėlę ir perus, renka nektarą ir iš jo gamina medų, vėdina lizdą ir gina jį nuo neprietelių. Žiemojančios darbininkės susimeta į kamuolį, jo viduje paslepia ir saugo motinėlę, reguliuoja temperatūrą kamuolio viduje. Sulaukusios pavasario pradeda naują šeimos gyvenimo ratą ir miršta, kai išaugina naują kartą.
Kiek kam reikia medaus?
Medus reikalingas ir žmogui, ir bitėms. Žmogus atima medų iš bičių. Kuo daugiau atima, tuo labiau giria bičių šeimą už darbštumą. Nektaro mūsų gamta bitėms pasiūlo daug. Triskart daugiau, nei jos pajėgia paimti. Dr. J. Straigio duomenimis, augalai gegužės mėnesį Lietuvoje gali išskirti 1800 tonų nektaro per parą (!). Pavasarį bitės Lietuvoje pajėgia surinkti tik apie trečdalį to kiekio. Taigi kasdien lieka po 1200 tonų nesurinkto nektaro. Dar daugiau nektaro gamta siūlo birželio ir liepos mėnesiais. Nektarą renkančios bitės darbininkės gerą dieną į darbą išskrenda maždaug dešimt kartų. Jo ieškodamos, jos gali nuskristi maždaug du kilometrus. Gali skristi ir toliau, bet tada energijai gauti maisto sunaudos daugiau, nei parneš. Į avilį bitė darbininkė grįžta parnešdama 30-40 miligramų nektaro arba 10-15 miligramų žiedadulkių. Parneštą nektarą darbininkė atiduoda jaunesnėms bitėms, kurios jį neša ir deda į korio akutes, vėdina jį, perdirba į medų, brandina. Į darbą skrenda maždaug pusė avilyje esančių bičių. Kitos būna užimtos namų darbais.
Stiprioje šeimoje būna 6-8 kg bičių. Gero medunešio metu tokia šeima per dieną gali pagaminti 10-15 kg medaus, o per visą sezoną – net 100-150 kilogramų.
Be krovinio bitė gali skristi 65 km per valandą greičiu, su kroviniu – tik 20-30 km. Skrydžio metu bitė „sukūrena“ 1,5 miligramo medaus per minutę. Jos sparnai per sekundę padaro 440 mostų.
Bet būna ir laikotarpių, kai bitės neturi iš kur rinkti nektaro. Pavyzdžiui, kartais po sodų žydėjimo būna net iki 11 dienų visai be jokio nektaro. Tikras badas. Tada bitės maistui naudoja maisto atsargas. Per metus bičių šeima savo reikmėms sunaudoja 60-70 kilogramų medaus: maitintis vasarą, vaškui gaminti, energijai skrydžiams gauti ir maitintis žiemą. Bitininkas be skriaudos kelmui gali paimti tik tai, ką bitės parūpina virš to kiekio. Taip būtų teisingiausia. Bet neretai atimamas visas medus ir žiemos atsargoms susikrauti duodamas cukraus sirupas. Norint būti bitininku ūkininku, reikia turėti ne mažiau nei 200 bičių šeimų. Savo šeimai aprūpinti medumi būtina turėti nors penkis avilius, giminėms apdalyti – dešimtį. Sodininko mėgėjo sode turėti nors vieną avilį – gero tono požymis.
Pradedant bitininkauti nuo nulio, vienos bičių šeimos įsigijimas su visais įrankiais ir būtinais priedais kainuoja maždaug 1000 litų.
Bitės laikomos ne vien medui gauti. Pavyzdžiui, Australijoje bitininkystė plėtojama trimis kryptimis. Vieni gamina medų, kiti augina motinėles, treti pagal užsakymus vežioja savo bites fermerių laukams ir sodams apdulkinti.
Mėsos kepsniai su medumi
Medus tortuose, kokteiliuose, pyragaičiuose, saldainiuose – ne naujiena. Labiau neįprasta mūsų ausiai girdėti, jog su medumi galima gaminti ir mėsos kepsnius. Štai keli tokie receptai iš pasaulio tautų kulinarinės patirties. Sako, šie patiekalai labai gero skonio. Nežinau – neragavau.
Viščiukas su medumi. Gabalai supjaustyto viščiuko apvoliojami miltuose ir apkepinami keptuvėje su sviestu. Gabaliukai perdedami į kepimo skardą. Čia jie apibarstomi maltais raudonaisiais pipirais, druska ir apipilami citrinos sultyse išmaišytu medumi. Orkaitėje kepama 15 min.
1,5 kg mėsos, ½ stiklinės miltų, 1 arbatinis šaukštelis raudonųjų pipirų, vienas šaukštelis druskos, 100 g sviesto, ½ stiklinės medaus, ¼ stiklinės citrinos sulčių.
Kiaulienos muštiniai su medumi. Gerai padaužyti kiaulienos gabalai nusausinami servetėle ir dedami į keptuvę ar skardą. Muštiniai apipilami pomidorų padažo (galima imti ir aštraus ketčupo) ir medaus mišiniu. Orkaitėje kepama (be dangčio) apie valandą.
Šeši kiaulienos muštiniai, viena stiklinė ketčupo, šeši kupini valgomieji šaukštai medaus.
Aviena su medumi. Aviena apibarstoma druska su juodaisiais pipirais ir 5 min. kepinama orkaitėje. Mėsa apverčiama, viskas pakartojama. Po to aviena apipilama medaus, acto bei vandens mišiniu ir kepama toliau.
Keturi didesni avienos muštiniai, ½ stiklinės vandens, ½ stiklinės medaus, 1 šaukštas stalo acto. Pipirai, druska, mėtos lapeliai ir kitokios žolelės.
Jautiena su medumi. Stambiai malta jautiena sumaišoma su tarkuotais svogūnais, pakepintais baltos duonos gabaliukais, druska, karčiaisiais juodaisiais pipirais, plaktu kiaušiniu ir trupučiu vandens. Iš gautos masės suformuojami kotletai. Gilesnė špižinė keptuvė iki pusės pripilama mėsos sultinio. Kai jis užverda, sudedami kotletai ir uždengti verdami 20 min. Po to užpilamas mišinys iš medaus, acto, ketčupo ir verdama dar 10 min. Tada suberiamos virtos pupelės ir paverdama dar kelias minutes.
0,5 kg jautienos faršo, 1 šaukštelis sutarkuotų svogūnų, ketvirtadalis stiklinės kepintos duonos gabaliukų, pusė šaukštelio druskos, malti juodieji pipirai, 1 kiaušinis, 1 stiklinė mėsos sultinio, du dideli šaukštai medaus, ketvirtadalis stiklinės stalo acto, pusė stiklinės ketčupo, 1 kg virtų pupelių.
Senovės lietuvių gėrimas
Lietuvos bitininkai kasmet renkasi į savo šventę. Kaskart vis kitoje vietoje. Šiais metais tokia šventė buvo surengta Marijampolėje, Dovinės Vingio parke, netoli miesto. Dalijosi patirtimi, rodė, kas kokių naujienų prasimanęs, prekiavo medumi ir reikalingu inventoriumi, demonstravo patobulintus avilius, šoko, dainavo ir vaišinosi.
Iki vidurdienio visus savo vaišingumu stebino bičiulis Vincas Karaliūnas iš Druskininkų. Būtų ir ilgiau stebinęs, bet pritrūko vienuolių midaus, pieno midaus ir kitokių gardžių gaivinančių gėrimų, net iš kiaulpienių žiedų su medumi pagamintų. Penkiasdešimt litrų buvo atsivežęs. Ir pritrūko. Viską išdalijo. Nors vaišino tik po pusę stiklinaitės pildamas. „Nesivaržykite, ragaukite į sveikatą, – ragino, – šiandien aš geras, vaišinu veltui. Noriu, kad patys išmoktute pasigaminti. Labai smagu vaišinti svečius namuose gero skonio gėrimais. Nieko sudėtingo, nieko paslaptingo, knygose midaus gamybos receptai surašyti. Tik pavirinti reikia keturias valandas, po to mielių pridėti, parauginti ir metus vėsioje vietoje brandinti. Nuo prigimties esu bitininkas, nusibodo vien grynas medus ant stalo, tad ir siūlau ką įdomesnio prasimanyti“.
Smalsesniems noriai dalijo savo adresą (Veisėjų g. 20-25, 4690 Druskininkai). Visiems laiškais žadėjo smulkiai midaus gamybos paslaptis iškloti.
Midus, kaip ir vynas, sakė V. Karaliūnas, gaminamas įvairaus stiprumo. Mokytis pradėkime nuo silpno tradicinio lietuviško midaus.
Kilogramas gero šviesaus medaus ištirpinamas keturiuose litruose vandens. Tirpalą reikia supilti į emaliuotą puodą ir užvirinti. Sumažinama ugnis ir graibomos pasirodančios putos. Medus virinamas, kol nustoja putoti. Kartais prireikia keturių valandų. Išgaravusį vandens kiekį reikia papildyti.
Į virinamą skystį pridedama (surišus maišelyje ar marlėje) 5 g apynių, 1 g cinamono, 1 g imbiero arba nedaug kitokių kvapnių prieskonių. Čia galima laisva fantazija. Pavirintas medus ataušinamas iki 30 laipsnių temperatūros ir į gautus penkis litrus pridedama 25 g kepimo mielių (po 5 g kiekvienam litrui). Midui rauginti geriausia temperatūra yra 15-20 laipsnių šilumos.
Užraugiamo midaus rūgštumui padidinti (kad geriau mielės darbuotųsi) į penkis litrus būsimo midaus galima pridėti 2,5 g citrinos rūgšties. Ji ištirpinama truputyje skiesto medaus ir supilama į rauginimo indą. Midus rauginamas visai taip, kaip naminis vynas. Geriausia – didesniame stikliniame butelyje su sandariu kamščiu ir išvesta žarnele dujoms išeiti.
Kai baigiasi rūgimas, midus nupilamas nuo drumzlių dugne, supilstomas į nedidelius butelius ir padedamas vėsioje vietoje bręsti. „Tai, kuo šiandien jus visus vaišinu, – sakė midaus entuziastas iš Druskininkų, – yra prieš metus užraugtas midus“.
Medicina ir medus
Medus ne tik maistas, bet ir vaistas. Yra susiformavęs ir specialus mokslas – apiterapija (lot. Apis – bitė, gr. Therapeia – gydymas). Tai medicinos mokslo atšaka, kuri tiria bičių produktų panaudojimo galimybes žmogui gydyti ir keliams ligai atsirasti užkirsti. Bičių produktas – ne vien medus. Tai ir žiedadulkės, bičių pienelis, pikis, vaškas, bičių nuodai.
Medus tinka viršutinių kvėpavimo takų uždegimams, stenokardijai, virškinimo trakto ligoms, aterosklerozei, hipertonijai, kepenų uždegimams gydyti, padeda sergant širdies ar klimakterine neuroze. Jis yra labai efektyvus gydant vaikų ligas. Jis padeda kovoti su akių katarakta, ragenos žaizdomis bei konjunktyvitu.
Žiedadulkės vartojamos virškinamojo trakto negalioms įveikti, gydo lėtinį prostatitą ir ankstyvos stadijos prostatos adenomą. Ypač efektyvios žiedadulkės gydant klimakterines neurozes ir nervines depresijas. „Nereikia laukti, kol ligos pasireikš, – sako apiterapeutas dr. Algirdas Baltuškevičius. – Medų ir žiedadulkes protingiausia vartoti kasdien nedideliais kiekiais, kad tos ligos iš viso nepasirodytų. Tiesa, žiedadulkių nepatartina vartoti paaugliams lytinio brendimo metu, nes žiedadulkėse esantis vitaminas E ir kai kurie hormonai gali iškreipti normalią lytinio brendimo eigą. Visais atvejais derėtų pirma pasitarti su medikais apiterapeutais“.
Bičių pienelis yra maistas motinėlei ir perams auginti. Tai šiek tiek rūgšti, grietinės konsistencijos, balta su gelsvu atspalviu specifinio skonio medžiaga. Biologiškai jis labai aktyvus. Dažnas japonas kas rytą, pakilęs į darbą eiti, lašelį bičių pienelio po liežuviu pasideda. Sako, labai padeda gerai jaustis ir sveiku būti. Japonijoje kasmet tais lašeliais po liežuviu padedama daugiau nei 500 tonų bičių pienelio.
„Iš vieno avilio, – sako vilnietis bitininkas dr. Mykolas Rauckis, – galima gauti apie 100 g bičių pienelio. Tai tik pusė stiklinės. Bet ta pusė šeimos sveikatai kur kas naudingesnė nei kibiras medaus. Kas reguliariai po liežuviu dedasi po lašelį bičių pienelio, mažiau serga (arba greičiau gydosi) bronchine astma, smegenų ateroskleroze, lėtiniu širdies ir kraujagyslių nepakankamumu, kojų arterijų susiaurėjimu, cukralige, skrandžio opalige. Efektyviausias yra natūralus bičių pienelis. Jo galima nusipirkti bitininkų parduotuvėse. Vaistinėse yra tablečių su pieneliu“.
Apiterapeutai perspėja – pienelio be medikų žinios negali vartoti sergantieji antinksčių ligomis, Adisono liga, paaugliai brendimo metu. Bičių pienelio negalima vartoti vėlai vakare, nes tonizuojantis jo poveikis gali trukdyti užmigti.
Bičių pikis (biologiškai aktyvi medžiaga, kurią renka bitės darbininkės iš medžių pumpurų) cheminiu požiūriu yra labai sudėtingas junginys. Bičių pikis naudojamas gydyti rinitą, faringitą, laringitą, bronchitą, dvylikapirštės žarnos opaligę, tulžies pūslės, kepenų ligas. Apiterapeutai iš pikio pagamintus preparatus skiria sergantiems katarakta, hemorojumi, gimdos kaklelio erozija, trichomonoziniu varingitu, gimdos kaklelio ektopijomis, ūminiu mastitu.
Medicinoje plačiai naudojami dar du bičių produktai – vaškas ir bičių nuodai. Jų veikimo spektras taipogi labai platus. Kinijos medikai atrado, kad bičių nuodai gali gydyti vyrų impotenciją. Bitei įgėlus į specialius taškus, esančius kelio sąnario vidiniame paviršiuje, net 73,2 proc. gydytų ligonių vėl tampa pajėgiais partneriais damoms meilės žaidimuose.
Kalbą pradėjau bandydamas suprasti posakio „Gardu kaip devyni medūs“ prasmę. Dabar nebeaišku, ar medus yra svarbiausias dalykas bitininkystėje. Ko gero būtų galima sakyti ir „Medus turi devynias naudas“.
Virgilijus Juodakis
