Prie Smetonos buvo kitaip... Patiekalai ir gėrimai

Tęsdami rubriką „Prie Smetonos buvo kitaip...“ šįkart papasakosime apie maistą tarpukario Lietuvos kavinėse ir restoranuose. Nors duomenų apie tai nėra daug, šiokį tokį vaizdą pavyko susidaryti.

Sunku įsivaizduoti lankytoją, kuris atėjęs į restoraną ar kavinę nieko nevalgytų ar negertų. Tikriausiai taip sėdėti būtų neleidęs ir įstaigos personalas ar savininkas
Meluotų ta įstaiga, kuri sakytų, kad pelnas jai nerūpi. Ir „prie Smetonos“ buvo taip. Iš kaimo atvykusiam žmogui buvo nesuprantama, kodėl viskas taip brangu. Kodėl arbata kainuoja 25 centus, kai kaime už tokią sumą gali mažiausiai 5 puodelius jos gauti. Kodėl restoranuose viskas dvigubai ar net trigubai brangiau negu kitur? Paprastas žmogus menkai suprato, kad tai verslas, pragyvenimo šaltinis. Bet lankytojai dar labiau tapo nepatenkinti, kai ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje kainos restoranuose ir kavinėse ėmė smarkiai kilti.

Kainų kilimas ir jų reguliavimas

Kadangi kavinė ar restoranas tapo neatskiriama tarpukario kauniečio kasdienybės dalimi, tą supratę įstaigų savininkai pamanė, kad kainų kilimas nesukels lankytojų pasipiktinimo. Ypač savivaliavo pirmos rūšies restoranai. „Metropolyje“, „Versalyje“, „Trijuose Milžinuose“ užsieninio vyno butelis 1938 metais kainavo 25-35 Lt, šampano – 75 Lt, konjako – 65-75 Lt, „Benediktino“ likerio – net 95 Lt. Panašios kainos buvo ir kituose pirmos rūšies restoranuose, nes jas nustatinėjo kainų tvarkytojas, tuos pačius valgius skirtinguose restoranuose įkainodavęs vienodai. Kainų tvarkytojas buvo valstybinis tarnautojas. Kadangi restorano rūšis (I, II ar III) priklausė nuo mokesčių dydžio, tai restoranas galėjo užsidėti skirtingus antkainius. Kainų tvarkytojas prižiūrėjo, kad tie antkainiai nebūtų didesni nei priklauso restoranui. Žinoma, būdavo patiekalų, kurių kiti restoranai neturėjo.
Vasaros metu populiariame Vytauto parko restorane vynas kainuodavo apie 3-5 Lt už taurę, o šampanas – 7 Lt. Gana sotų patiekalą II rūšies restoranuose galėjai nusipirkti už 2,50-4,50 Lt. „Metropolis“ gamino net savo krupniką. Šis gėrimas buvo populiarus ne tik Lietuvoje – Amerikoje viena įmonė pardavinėjo „Metropolio“ krupniką.

Alaus kainos visuose tos pačios rūšies restoranuose buvo taip pat vienodos. Prie užsieninių gėrimų įsigijimo kainos buvo leidžiama pridėti 50 %, kai gėrimas parduodamas butelyje. Parduodant bokalais – net 75 %. Bokalai buvo trijų talpų: 0,4 l, 0,3 l ir net 1 l. Alus skirstytas į tris rūšis: „staliniame“ aluje turėjo būti ne mažiau kaip 3 % alkoholio; „normalinis“ arba pilzeno alus negalėjo būti silpnesnis nei 3,8 % alkoholio; „stipriajame“ buvo 5 % alkoholio. Alus buvo pilamas ne vien į bokalus, bet ir į taures. Taurių ir bokalų būta 1 l, 0,5 l, 0,3 l ir net 0,125 litro talpos.

Kainų tvarkytojas, apsilankęs „Metropolyje“, „Versalyje“ ir „Trijuose Milžinuose“, privertė valgių ir stipriųjų gėrimų kainas sumažinti vidutiniškai 30 %.
Kainų kėlimas restoranuose turėjo ir kitą priežastį. Būdavo tokių klientų kompanijų, kurie atėję į restoraną atsisėsdavo geroje vietoje, užsisakydavo tris stiklines sulčių ir vieną bokalą alaus ir stebėdavo artistų pasirodymus. O klientai, galbūt ketinę užsisakyti daugiau, išeidavo neradę patogaus staliuko. Restoranui tokie sulčių gerėjai, aišku, pelno nenešė. Bet kainų tvarkytojas surado išeitį: jis leido programos metu į kiekvieno žmogaus sąskaitą įtraukti bent po du litus. Imti tuos du litus buvo galima tada, kai programą atlikdavo mažosios scenos artistai. Taip restoranų savininkai atsikratė nepelningų lankytojų, o mažosios scenos artistai tapo labai populiarūs.

II ir III rūšies restorane galėjai pavalgyti už 1,30-2,00 Lt. Kaina priklausė nuo patiekalų skaičiaus (2 ar 3) ir nuo restorano lokacijos. Ne miesto centre pavalgyti kainavo maždaug 25 % pigiau, negu tokios pat rūšies restorane, esančiame centre. Tokie restoranai buvo panašesni į valgyklas, nes kasdien pateikdavo kitą patiekalą, kurio nebuvo dieną prieš tai. Pvz. „Lozanos“ restorane pirmadieniais galėjai gauti kaukazietišką šašlyką, ketvirtadieniais – lietuviškų koldūnų, penktadieniais ir šeštadieniais – blynų.
Kauniečiai labai pamėgo ir kavines. Jos tapo vis populiaresnės tarp tų žmonių, kurie mėgo šokoladinius ir cukrinius dirbinius, gardžius pyragaičius ir kitus saldumynus. Nieko panašaus negalėjai įsigyti restoranuose, o ką jau kalbėti apie barus ar valgyklas. Populiariausios kavinės buvo tos, kurios pačios gamindavo savo saldumynus ir pyragaičius, nes higienos trūkumas maitinimo įstaigose vertė nepasitikėti produkto kokybe, o žinodami, kad saldumynai gaminami čia pat, klientai jausdavosi tikri dėl gaminių šviežumo. „Monikos“ kavinėje populiariausi buvo „Florencijos“ ir „Palangos“ pyragaičiai. „Konrade“ moterys dažniausiai užsisakydavo marcipaninių pyragaičių ar plaktos grietinėlės kremo su riešutais, apibarstytais šokoladu. Kavinėse, kurios turėjo savo saldumynų ir pyragaičių fabrikėlius, ir rinkosi didžioji dalis smagurių bei kavos mėgėjų. Šią žmonių silpnybę žinojo ir kavinių savininkai. Jie taip pat manė, kad kainų pakėlimo klientai nepastebės. Bet klydo ir kavinės. Čia netgi labiau pasijuto kainų didėjimas, nes kavinėse lankėsi mažiau pasiturintys žmonės. Už kavos puodelį imta prašyti 65-80 centų. Paprasta bandelė kainavo 40-60 centų. Keturios pieno stiklinės – apie 1,20 Lt, o krautuvėje litras pieno kainavo dvigubai pigiau. Už pusryčius tekdavo sumokėti 1,35 Lt (ankščiau – 1,10 Lt). Kainų tvarkymo įstaiga liepė kainas kavinėse sumažinti. Savininkai taip ir padarė, bet prie pusryčių ėmė nebeduoti bandelės, ją tekdavo užsisakyti atskirai, tad pusryčių kaina vis tiek pakilo iki 1,20 Lt. Kavinės savo padėtimi galėjo naudotis labiau, nes jų buvo labai mažai.
Naujai Kaune atidaryta kavinė „Monika“ tapo pačia didžiausia, o netrukus ir viena iš lankomiausių. Čia pusryčių kaina buvo 1,45-1,55 Lt, o norint dar labiau padidinti kavinės pelną, sumažintos porcijos.

Alus nei restoranams, nei kavinėms nebuvo pelningas, nes buvo aiškiai nustatytos jo kainos. „Monikos“ kavinė iš viso atsisakė alaus, jo vietoje ėmė pardavinėti selterį, kurio savikaina buvo vos keli centai, bet kavinė uždirbdavo po pusę lito nuo kiekvieno parduoto butelio. Negano to, kavinė pradėjo imti po 10-20 ct už apsilankymą tualete, ko nebuvo jokioje kitoje įstaigoje.

Kainos paprastose valgyklose buvo maždaug tokios: saldus pienas 10 centų, grietinėlė – 50 ct, kefyras – 20 ct, rūgusis pienas – 20 ct, rūgęs pienas su grietine – 45 ct, varškė su grietine – 75 ct, virtos šviežios bulvės – 20 ct, apkeptos bulvės – 35 ct, sviestas – 15 ct, virtas kiaušinis – 15 ct, kiaušinienė – 40 ct, „vinigretas“, saločiai – 50 ct, duona – 10 ct.
Gaila, bet neaptikome duomenų, kurie pateiktų bent vienos iš kavinių meniu, tačiau tikriausiai tokio net nebuvo. Kodėl? Nes kavinėse visų pirma galėjai gauti kavos, arbatos, alaus ir tikriausiai kai kurių stipresnių gėrimų. Karštų valgių kavinės negamino. Įvairūs pyragaičiai būdavo sudėti ant prekystalio ir higienos taisyklių reikalavimu uždengti stikliniais gaubtais. Taigi tokiam „skurdžiam“ valgių ir gėrimų pasirinkimui ko nors panašaus į valgiaraštį visai ir nereikėjo.

Darbininkų ir inteligentų mityba

Paprastų darbininkų ir inteligentų valgiai skyrėsi. Inteligentų ar vidutinių miestiečių mityba buvo šiek tiek kitokia, nes jie sau galėjo leisti maistui išleisti didesnes sumas pinigų arba dažniau nueiti į restoranus, kavines, arbatines ir pan.

Darbininkų mityba:
Pusryčiai. Pramonės darbininkų meniu daugiausiai buvo toks: pusryčiams paprastai valgoma ruginė duona, viena ar su sviestu, sumuštiniai su „kaimišku“ sūriu, lašiniais. Kai kurios šeimos pusryčiaudavo bandelėmis, retkarčiais riestainiais. Apie penktadalis valgė kiaušinius, kiaušinienę. Gėrė arbatą, surogatinę kavą. Kai kada buvo verdama košė, pakepama duonos. Pasitaikydavo ir kitų valgių – pakeptų bulvių, virtinių.
Pietūs. Pietus sudarė nedaug patiekalų. Pirmasis, dažnai ir vienintelis, patiekalas būdavo sriuba –kopūstai ar barščiai su virtomis bulvėmis (luptomis ir neluptomis), rečiau perlinių kruopų sriuba, bulvienė ir kt. Antrasis patiekalas dažnai buvo sriuboje virta mėsa – jautiena, kiauliena, rūkyti lašiniai, dešra. Kartais pietums kepdavo blynus – miltinius arba bulvinius, taip pat valgydavo bulvių plokštainį, virtus varškėčius, virtinius, „lazankes“ (skrylius), bulvių kukulius. Virdavo pietums ir košes: „razavų“ miltų, bulvių, tarkuotų bulvių, bulvių ir miltų, kvietinių, smulkių ir stambių miežinių kruopų. Jos buvo valgomos su pienu ar spirgais. Kiek mažiau populiarios buvo ryžių, žirnių, grikių košės. Gėrimas buvo labai paprastas – kompotas, kisielius.
Vakarienė. Vakarienei valgytos pieniškos sriubos, bulvienė (rečiau bulvių kukuliai), kruopienė (kvietinių ar miežinių kruopų), „zacirka“ (sriuba), leistinukai, rečiau makaronai, virtos bulvės su rūgusiu pienu (retkarčiais su grietine, silke, rasalu), spirgais. Vakarienei kartais valgydavo sumuštinius su arbata, kava, kakava.

Inteligentų mityba:
Pusryčiai. Pusryčiams inteligentai ir vidutiniai miestiečiai gerdavo arbatą ar kavą su sumuštiniais, valgydavo įvairiai paruoštus kiaušinius, dešreles.
Pietūs. Pietums valgydavo dažniausiai šaltus užkandžius: salotas, grybus, silkes, šaltieną ir kt. Pirmam patiekalui, be kopūstų, barščių, virdavo sultinius, daržovių, pertrintų ryžių, morkų, bulvių sriubas ir kt. Antras patiekalas būdavo įvairiausi mėsos kepsniai: maltiniai, kiaulienos ir jautienos muštiniai, kepta veršiena, paršelis ir pan., lydeka, karpis ir kitokios žuvys. Be bulvinių blynų, plokštainio ir kt. Būdavo kepami bulvių ir mėsos, ryžių, makaronų apkepai; gana daug kas vartojo patiekalus iš žiedinių ir raudonųjų kopūstų bei kitokių daržovių. Užsigerdavo kompotu, ragaudavo uogienių, pyragaičių, tortų ir pan.
Vakarienė. Vakarais dažniausiai valgydavo sumuštinius su arbata, kava, taip pat apkepus, košes bei šaltos arba pašildytos mėsos.

Visi šie paminėti patiekalai darbininkų ir inteligentijos arba vidutinių miestiečių dažniausiai valgyti namų aplinkoje, tačiau tai, kas įprasta namų virtuvei, buvo perėmusios ir valgyklos, arbatinės, II rūšies restoranai. Taigi ir šiose įstaigose vyravo panašūs valgiai, siūlomas maistas ir gėrimai labai mažai kuo skyrėsi nuo namie gaminamo, išskyrus I rūšies restoranus ir kavines, kur didžioji dalis patiekalų buvo gaminami remiantis užsienietiška patirtimi. Tik I rūšies restoranuose buvo galima paragauti patiekalų įmantriais prancūziškais pavadinimais bei užsienyje pagamintų gėrimų. Tradiciniai lietuviški valgiai šios rūšies įstaigose nedominavo.

Apie produktų kainas ir uždarbius

Sunku dabar spręsti, daug ar mažai kainavo valgiai ir gėrimai laikinosios sostinės restoranuose, kavinėse. Kad lengviau būtų suprasti materialinę žmonių padėtį tarpukario Kaune ir Lietuvoje, pateikiame keletą skaičių, kurie bent kiek padės susigaudyti skaičiuojant kainas bei lyginant to meto situaciją su šiandienine. 1938 metų spalį Kauno turguose 1 kg sviesto kainavo 2,60-3,20 Lt, 1 l grietinės – nuo 0,90 iki 1,60 Lt. 10 kiaušinių kainavo 0,85-0,95 Lt, 1 kg juodos ruginės duonos 0,20-0,25 Lt, baltos – 0,40 Lt. Medaus 1 kg – 2,30 Lt. Bulvių centneris 2-2,25 Lt. Kilogramą karpių galėjai nupirkti už 2,25-2,30 Lt, lydekų – už 2,50-2,80 Lt. Už paukščius mokėta nuo 2 iki 5 Lt, žąsis kainavo apie 7 Lt. 1 kg geresnių obuolių kainavo 0,50-0,60 Lt, rugių 50 kg kaina buvo apie 8 Lt. 1 kg veršienos – 0,50 Lt (gyvo svorio), už 50 kg riebų buliuką reikėjo mokėti 26 Lt.
Pragyvenimo minimumas Kaune nuo 1923 iki 1930 metų buvo 102,4-128,7 Lt. Paprastas fabriko darbininkas per dieną uždirbdavo apie 5 Lt, tiek sumokėdavo už vieną apsilankymą pas gydytoją. Daktaras per mėnesį uždirbdavo iki 6-7 tūkstančių. Tame pačiame fabrike moteris gaudavo tik apie 3 litus per dieną. Žurnalistai uždirbdavo maždaug 200 Lt per mėnesį, aštuntos kategorijos valdininkai apie 300 Lt, advokatai – iki 4-5 tūkstančių. Barų padavėjos 40-75 Lt, kavinių – 70-150 Lt.

Andrius Zeigis
Žurnalo „Restoranų verslas“ Nr. 3/2009 (31) informacija