Šioje svetainėje naudojami slapukai. Naudodamiesi svetaine sutinkate su slapukų naudojimu. Daugiau informacijos apie slapukus..

Supratau
+ Pasiūlyk restoraną
Restoranų naujienos

Dienoraščio „Rytas“ kūrėja Samanta: „Prabangūs restoranai manęs nebevilioja“

2019-08-06
Paskelbk savo straipsnį

Kaip jūs pradedate dieną? Skubate iš lovos vos nuskambėjus žadintuvui? Tingiai raitotės lovoje iki paskutinės ir tada šaunate pro duris? O gal tiesiog atsikeliate tvarkingai, papusryčiaujate ir vėl grįžtate pasnausti? Kad ir kaip beprasidėtų jūsų dienos, koks būna pirmasis dienos kąsnis, paskaitykite kaip tampama rytiniu žmogumi ir su kokiu maistu keliaujama per dieną. Apie savo lėtus rytus, atradimus lėkštėje pasakoja dienoraščio „Rytas“ kūrėja Samanta.

Net lietuvių išmintis rytą vertina labiau nei vakarą. O mes vis paburnojame, kad kasdien vienas už kitą sunkesni rytai, kad vėl į darbus. Panašiai jautėsi ir Samanta. Tačiau dabar – viskas kitaip. Paklausėme jos, koks yra tobulo ryto meniu? Kaip šį paros metą pasidaryti mėgstamiausiu?

Samanta įvardija kelis raktinius žodžius: ramybė, gaiva, lėtai, skysti kiaušiniai, jaukumas, šypsena, arbata. „Toks man yra tobulo ryto meniu. Ilgą savo gyvenimo laiką buvau naktinis žmogus. Buvau paskendusi bohemoje. Net nebeprisimenu, kodėl ir kaip taip atsitiko, bet po truputį vis klimpau į rytus. Į tą bundančio pasaulio mieguistą ramumą.
„Rytas man užveda dieną: ir mano dienos nuotaika, ir visi mano dienos darbai stipriai priklauso nuo to, kaip praleisiu rytą. Ryte negaliu skubėti. Negaliu stresuoti. Turiu turėti pakankamai laiko, kad neskubėdama terasoje išgerčiau arbatos. Ar besiklausydama mantrų ramiai bemedituodama paskęsčiau ryto rasoje. Manau, dažniausiai nekenčiame rytų todėl, kad per daug laiko atiduodam nakčiai. Taip ryte nebeturime laiko. Tenka skubėti. Man maloniau užmigti anksčiau ir pabusti anksčiau. Taip turiu daugiau jėgų dienoje. Ir rytas nebebūna toks sudėtingas.“

Skirdama daug laiko rytiniams išsijudinimams, Samanta ir pusryčius pasidaro ilgus. Net jei ir neturi laiko pavalgyti namie, stengiasi sustoti bent trumpoms minutėms, kad viską sustabdžiusi galėtų čia ir dabar skaniai pavalgyti. „Maistas man labai svarbus mano laimės igredientas. Todėl stengiuosi savo dienas pradėti laimingai“, - šypteli ji.

Ir nors dabar moters gyvenime ramybės nors vežimu vežk ir maistas – vienas gyvenimo malonumų, taip buvo ne visada. Ilgai kovojusi su savo kūnu Samanta jį jau laiko bendrininku, o ne priešu. Kad drastiškai nebeskaičiuotų suvartojamų kalorijų, kad nealintų kūno badu. Kaip nutraukti šią kovą?

„Visų pirma, reikia to norėti. Nesu labai didelė nesveiko maisto mylėtoja, todėl man su maistu susidraugauti nelabai reikėjo. Visada maitinausi sveikai. Draugystė su savimi yra psichologinis dalykas, kuris su laiku nuo aplinkybių ir aplinkos išsivysto arba į kompleksus, arba į savimylą. Mano gyvenimo aplinkybės man neleido stipriai savęs įsimylėti. O gyvenime patirtos patyčios dar labiau privertė savimi suabejoti. Mano išvaizda kinta ne nuo suvalgyto maisto, o nuo išgertų vaistų. Todėl daug kartų alinau save. Badavau. Sportavau iki nukritimo. Nes visada jaučiausi negraži. Stora. Turiu pripažinti, kad net ir sulaukusi 30-ties nesu iki galo su savimi susitaikiusi ir susidraugavusi.“

Atradusi rytus, Samanta nejučia įsimylėjo ir kitus Rytus. Paklausta, kurios šalies virtuvė sužavėjo, ji net nemirkteli ir įvardija karštųjų Rytų šalį Indiją: „Indiškas maistas man yra skaniausias pasaulyje. Būtinai valgomas rankomis ir būtinai besidalinant.  
Paskutinį kartą buvau Kuboje, kur maisto ištekliai nėra labai dideli. Todėl skaniausia Kuboje man buvo naminis citrinų limonadas.“

Kiekviena kelionė į dar nematytą šalį ar miestą – turi ir kitokį skonį. Su tuo sutiktų ir Samanta: „Labai mėgstu naujus skonius. Kelionėse visada stengiuosi išbandyti vietinius patiekalus, neįprastus derinius. Bet nesu iš tų, kurie gali ragauti viską. Skorpionų ir kirmėlių tikrai neragaučiau. Bet esu Meksikoje gėrusi tekilą užsikąsdama skrudintais žiogais. Manęs tai visai nesužavėjo ir aš pasilieku prie naujų, bet skanių neįprastumų. Tokių kaip agurkų ledai ar duonos koldūnai.“

O kaip prasidėjo pačios draugystė su virtuve? Kokį maistą renkasi? Samanta grįžta į vaikystę: „Užaugau rytais žiūrėdama laidą „Roberto receptai“, visada kartu gamindavome su seneliu. Taip prasidėjo mano pažintis su maistu ir meilė jam.

Buvo laikai, kai naktimis žiūrėdavau kulinarines laidas. Paskutinės mano mintys prieš užmiegant būdavo apie rytojaus valgiaraštį. Dabar šiek tiek atleidau vadžias. Prie to prisidėjo mano pasikeitęs gyvenimo būdas. Supratimas apie maistą. Netgi ekologija prisidėjo prie to, kad mažiau suku galvą dėl maisto. Gamindama klausau savęs ir improvizuoju. Sumaišau savo žinias ir nuojautą, su tuo, ką mačiau ar perskaičiau. Taip pat visada yra noras išbandyti ką nors naujo. 

Gaminu kiekvieną dieną, po kelis kartus. Kaip jau minėjau, mėgstu sveiką maistą. Tą, po kurio nesinori prigulti. Kuris neapsunkina ir neatima jėgų. Labai mėgstu daržoves, kruopas. Nesu didelė mėsos gerbėja. Leidžiu sau valgyti viską. Gal skamba ir labai prabangiai, bet taip yra tik dėl to, kad salotų man norisi daug dažniau negu hamburgerio.“ 

Valgymas namuose man gyvenimui suteikia daug jaukumo. Man be galo malonu pradėti sekmadienio rytą kepant sausainius ar kartu gaminti ir paskui ilgai kalbėtis prie vakarienės stalo.  Keliaudama renkuosi valgyti mieste. Taip labiau ir artimiau susipažįstu su vieta, kurioje esu. Bet ir tai, pirmenybę teikiu gatvės virtuvei. Prabangūs restoranai manęs nebevilioja. Čia tikriausiai irgi suveikia jaukumo ir artumo aspektas. Maistas turi suartinti. Sušildyti. 

Maistui keliu aukštus reikalavimus. Todėl dažniausiai nešaunu aklai. Pasiskaitau. Pasidomiu. Man labai sunku susitaikyti su nusivylimu ragaujant maistą. Aš žinau, ko noriu ir  žinau, kaip vienoks ar kitoks patiekalas turi būti pagamintas, todėl nusivylimas mane labai nuliūdina. Aukšta maisto kokybė ir skanus maistas, man svarbiausia besirenkant kur valgyti.“

Samantos siūlomas receptas, kuris tokią turtingą vasarą lengvai ir greitai pagaminamas: „Vasaros proga štai šitas jogurto receptas, man atrodo, pats tas bus. Jį nusižiūrėjau iš draugo izraeliečio.“

Graikišką jogurtą sumaišom su pesto. Įspaudžiam česnako, įberiame druskos, pipirų, šviežios kalendros, graikinių riešutų, parmezano įtarkuojam, truputis alyvuogių aliejaus. Į lėkštę prikraunam daržovių, sūrio, gal mėsytės, šiltos paskrudintos duonos. Ir valgom. Šitą jogurtą aš valgau ir vietoj majonezo su kiaušiniais. Ir su kepsniais. Ir net vietoj padažo į salotas.