Padavėjų darbo sąlygos tarpukario Lietuvoje (2)

Padavėjų  darbo sąlygos tarpukario Lietuvoje (2)

Tęsiame straipsnį (pirma dalis) apie tai, kokiomis sąlygomis tarpukario Lietuvoje, konkrečiai – Kaune, dirbo kavinių, restoranų padavėjai.

Tiek kelneriai, tiek padavėjos labiausiai buvo nepatenkinti per ilgomis darbo valandomis. Tai dar būtų buvę nieko blogo, jeigu atlyginimas būtų mokamas už išdirbtų valandų skaičių, bet atlyginimas buvo visada tas pats, nepriklausomai ar dirbti tekdavo aštuonias, ar penkiolika valandų per parą. Tokia padėtis buvo vienoda visose traktierinėse įstaigose (tiek pirmos rūšies restoranuose, tiek ir baruose). Padavėjos gaudavo vos du litus su centais už penkiolikos valandų darbo dieną. Per mėnesį uždirbdavo apytiksliai 70 litų, bet iš tų pinigų dar reikėdavo nuomotis kambarį, kuris paprastai būdavo tolokai nuo darbo, mat tokios įstaigos koncentravosi miesto centre, kur kambariai žymiai brangesni. Žinia, dar reikia nusipirkti drabužių ir maisto. O iš tokios algos ir pietūs nekokie išeidavo, nes pigiausi kainavo apie 1 litą. Be to, beveik kasdien pasitaikydavo tokių klientų, kurie, išgėrę vieną kitą bokalą alaus, vos padavėjai nusisukus sprukdavo pro duris. Apsauginis, jeigu toks ir būdavo pasamdytas, dažniausiai sėdėdavo prie baro ir tokių sukčių nepastebėdavo, įsikišdavo tik kilus sąmyšiui ar susistumdymui. Pabėgėlių sąskaitos būdavo apmokamos iš padavėjos kišenės. Vienas bokalas alaus kainavo 35-70 ct. Nepatyrusioms ar naujoms padavėjoms dėl to iš algos belikdavo tik kokie 45 litai. Tokios sumos užtekdavo sumokėti tik už kambario nuomą.

Šiek tiek geresnė padėtis buvo kai kuriuose pirmos rūšies restoranuose. Paprastai kelneriai gaudavo procentinį atlyginimą – 10 % nuo sąskaitos sumos. Tie procentai būdavo pridedami prie visos sąskaitos dydžio. Pvz.: jeigu pietūs kainuoja 6 Lt, tai pridėjus 10 % išeidavo 6,60 Lt. Klientui toks skaičiavimas buvo aiškinamas kaip mokestis už patarnavimą, nes Lietuvos visuomenėje vyravo nuomonė, kad duoti arbatpinigių yra žmogaus įžeidimas, išmaldos davimas elgetai, kas prieštarauja lietuviškam dosnumui, kuomet žmogus sutinka svečią iš visos širdies, o ne dėl materialinės naudos. Bet kelneriams ir padavėjoms tokia nuomonė nerūpėjo, nes arbatpinigiai sudarydavo nemažą dalį prie atlyginimo. Arbatpinigių dažniausiai duodavo svečiai iš Vakarų, kuriems tai buvo įprastas reiškinys. Pats arbatpinigių terminas greičiausiai pas mus atkeliavo iš Rytų – Rusijos. Čia XIX a. už nedidelį mokestį galima buvo nusipirkti karštos arbatos iš virdulio bet kuriame turguje. O štai angliškas pavadinimas „tips“ yra žodių „to insure proper service“, reiškiančių „garantuoti deramą aptarnavimą“ santrumpa.

Kai kurių restoranų kelneriai per mėnesį kartu su arbatpinigiais susirinkdavo iki 200–300 litų. Kavinėse padėtis buvo vėl kitokia. Iš kiekvienos padavėjos kavinės šeimininkai imdavo nuo 21 iki 30 litų (maždaug litas per dieną) vadinamam „indų fondui“. Tai mokestis už sudaužytus indus, nors padavėja kartais jų nė vieno nesudaužydavo. Kavinėse padavėjai atlyginimą gaudavo kaip ir restoranuose, t. y. 10 % nuo sąskaitos sumos. Kiekviena padavėja aptarnaudavo po penkis šešis staliukus ir gaudavo tris, keturis ar penkis litus už darbo dieną. Geras mėnuo būdavo tuomet, kai padavėja uždirbdavo apie 130 litų. Už maistą reikėdavo mokėti pačiai. Arbatos stiklinė joms kainuodavo 15 ct, kavos puodukas – 25 ct, dviejų kiaušinių kiaušinienė 50 ct. Kavinių padavėjos už pietus mokėdavo perpus mažiau nei lankytojai. Tokie pietūs buvo laikomi gerais. Vienoje kavinėje padavėjos buvo verčiamos du kartus per metus keisti uniformą, kuri kainuodavo apie 50 litų. Arbatpinigiai kavinėse buvo labai maži arba jų nebuvo visai, nes dažniausiai rinkdavosi neturtinga publika, kuriai lankytis restoranuose buvo per brangu, o eiti į barus neleido moraliniai principai: neva ten purvina, smirda, vyrauja paleistuvystė, renkasi amoralūs žmonės ir pan. Dažniausiai arbatpinigių palikdavo inteligentai arba jiems prijaučiantys žmonės – duodavo penkis centus; dvidešimt ar trisdešimt retai kas palikdavo. Beveik niekada arbatpinigių neduodavo nuolatiniai kavinių lankytojai.

Padavėjos gaudavo vieną laisvą dieną per savaitę. Dažnai iš padavėjų buvo imamas užstatas jas priimant į darbą. Užstato dydis svyravo nuo 25 iki 100 litų. Ši suma buvo „tuštinama“ neva padavėjoms nesumokėjus kasai už alų ar kavą. Padavėją atleidžiant ar jai savo noru išėjus iš darbo, užstatas grąžinamas, tik suma jau būdavo mažesnė dėl minėtų nuskaičiavimų.  

Tokia nepavydėtina restoranų ir kavinių tarnautojų situacija susiklostė todėl, kad nebuvo išleistas bendras samdos įstatymas (kitų sričių darbininkai tokius įstatymus turėjo). Nesant tokio įstatymo nebuvo išduodamos ir atsiskaitymo knygelės, be kurių įstaigų savininkai su savo darbuotojais galėjo elgtis kaip tik norėjo, kilus nusiskundimams tarnautojus jie galėjo atleisti iš darbo ir nesumokėti uždirbtų pinigų.

Kelnerių ir padavėjų problemomis buvo susirūpinta tik 1939 m. pabaigoje. Tais metais Kauno restoranuose ir kavinėse bei valgyklose buvo apie 800 padavėjų ir kelnerių ir nebuvo jokios organizacijos, kuri jais rūpintųsi. Darbo rūmai suskato pasidomėti socialiniais maitinimo įstaigų tarnautojų reikalais. Teisingiau būtų pasakyti, kad tai vyko pačių padavėjų ir kelnerių iniciatyva. Tokią sąjungą įkurti buvo galvojama dar 1932 m., tačiau jos įkūrimo užuomazgos kilo ne dėl darbo valandų mažinimo ar materialinės padėties, bet dėl klausimo apie moterų tinkamumą dirbti tokį darbą. Tuo metu restoranų kelneriai skundėsi, kad didesnę dalį Lietuvoje esančių restoranų aptarnauja moterys, kurios nėra šiam darbui tinkamos. Jie manė, kad moterys turėtų verstis tiktai moteriškais darbais, kurių vyrai dėl savo fiziologinių ypatumų atlikti negali. Anot kelnerių, kitose valstybėse tokį darbą dirba tik vyrai, o moterims jį dirbti uždrausta, mat ten, kur pardavinėjamas alkoholis, moterys sudaro sąlygas plisti prostitucijai. Bet matyti, kad tokie reikalavimai buvo ne visai teisingi, nes moterys ir toliau dirbo, o kelnerių sąjunga neįsisteigė. Tuo nebuvo suinteresuoti ir barų savininkai, nes dalis lankytojų pas juos ateidavo būtent dėl padavėjų – pasižiūrėti ir pabendrauti. Beje, kartais toks „pasižiūrėjimas“ baigdavosi vedybomis.
Padavėjai formavo geros kavinės ar restorano įvaizdį visuomenėje. Patys kavinių ir panašių užeigų lankytojai manė, kad didžiausia tų įstaigų problema yra aptarnavimo įgūdžių trūkumas. Į kavinę, kurioje su tavimi elgiamasi mandagiai ir pagarbiai, norisi sugrįžti vėl ir vėl. Mandagumas, kitų pagarba, nuoširdus bendravimas reikalingi visiems žmonėms.  

Andrius Zeigis
Žurnalo „Restoranų verslas“ nr. 2/2009 (30) informacija
Nuotraukoje – Kauno geležinkelio stoties bufeto kelneriai 

Paskelbk savo straipsnį

Rašyti komentarą

Pasiūlyk restoraną