Padavėjų darbo sąlygos tarpukario Lietuvoje (1)

Padavėjų  darbo sąlygos tarpukario Lietuvoje (1)

Žurnalo „Restoranų verslas“ 29 numeryje rašėme apie restoranų klasifikavimą tarpukario Lietuvoje, o šį kartą siūlome paskaityti, kokiomis sąlygomis tarpukario Lietuvoje, konkrečiai – Kaune, dirbo kavinių, restoranų padavėjai.

Aptarnavimo klausimas buvo vienas aktualiausių kavinių lankytojams, formavęs skirtingų maitinimo įstaigų įvaizdį visuomenėje. Vieniems lankytojams svarbiausia kokybiškas valgis, kitiems svarbu aplinka ar publika. Dar kitiems – aptarnavimas, kuris priklausė nuo padavėjų požiūrio į jų darbą.  

Per visus metus, kuomet Kaunas buvo vadinamas laikinąja sostine, kavinių ir restoranų tarnautojams rūpėjo tos pačios kelios problemos: ilgos darbo valandos, maži atlyginimai ir dažni atleidimai iš darbo. Padavėjai vyrai tais laikais buvo vadinami kelneriais, o moterys tiesiog padavėjomis.

Kelneriai dirbo daugiausiai pirmos rūšies restoranuose, o kitose, žemesnės klasės įstaigose, buvo ir moterų. Kelneriai buvo pasirenkami ne dėl galimo moterų paleistuvavimo darbo metu, bet todėl, kad frakuoti arba su juodais kostiumais ir kietomis „maniškomis“ vyrai atrodė turtingesni ir elegantiškesni. Kitas svarbus veiksnys tas, kad neblaivūs lankytojai vyrų padavėjų neužkabinėdavo, kas beveik visada pasitaikydavo baruose dirbančioms moterims. Nesusipratimų atvejais kelneriai sudarydavo restorano „gvardiją“.

Tapti kelneriu pirmos rūšies restoranuose (tokiuose kaip „Metropolis“, „Versalis“ ar „Trys Milžinai“) nebuvo paprasta. Reikėdavo rekomendacijos arba pažinčių bei mokėti užsienio kalbų. Tiesa, dėl paskutinio reikalavimo galima ginčytis, nes dauguma užsienio svečių vis tik negalėdavo susikalbėti su kelneriais. Tačiau kelneris be praktikos buvo ne kelneris. Pirmos rūšies restoranuose ir kavinėse buvo galima pamatyti vadinamuosius „kelneriukus“. Tai praktikantai. Kad taptum tikru kelneriu, reikėdavo praktikuoti mažiausiai dvejus metus. Bet ir po to dar nebuvo garantuota kelnerio vieta – tai priklausydavo nuo gabumų ir kitų privalumų. Kartais net ir išdirbusieji ketverius metus likdavo praktikantais. Jeigu lygintume su šių dienų situacija, tai praktikavimo laikotarpį būtų galima palyginti su bandomuoju laikotarpiu, kuomet mokamas mažesnis atlyginimas. Kelneriukai uždirbdavo apie 80 litų per mėnesį bei arbatpinigius. „Lituanikos“ kavinėje iš pradžių praktikantai gaudavo tik maisto, bet vėliau buvo nustatytas pastovus atlyginimas – 60 litų per mėnesį, o „tikriesiems“ kelneriams apie 240–265 litų. Pratikantui netapti kelneriu – tai maždaug tai, kaip dabar nepereiti bandomojo laikotarpio.

Kelnerių visai nebūdavo tik baruose. Čia dirbo vien moterys, o kad neblaivūs lankytojai prie jų nesikabinėtų, kai kurie savininkai samdydavo baro sargybinį. Tačiau, manau, svarbiausias veiksnys, kodėl moterys nenoriai buvo priimamos į pirmos rūšies restoranus, tai restorano prestižo išlaikymas. Istoriškai susiklostė, kad pirmuosiuose Kauno restoranuose, užeigose, baruose ir kitose panašiose įstaigose padavėjomis dirbo moterys, nes lankytojai buvo tik vyrai. Kiek tada būdavo paleistuvavimo, čia jau kitas klausimas, tačiau kur vien vyrai ir girtavimas, ten reikėdavo ir moterų. Tai susijęs ir su pačių klientų gėrimo kultūra. Žemesnę socialinę padėtį užimantys asmenys turėdavo menką išsilavinimą arba išvis jokio, ir tai tiesiogiai atsiliepdavo jų uždarbiui. Tokie žmonės išgalėdavo lankytis tik baruose, trečios rūšies restoranuose, kur dirbdavo beveik vien moterys. Tokių klientų ir bendravimo kultūra nebuvo aukšto lygio. Taigi, pretenduojantys į aukštesnį lygį restoranai nenorėjo tokio pat padavėjų įvaizdžio – rūpinosi savo „geru vardu“. Tačiau nors ir gražiai apsirengę padavėjai kelneriai visgi nebuvo to paties socialinio statuso, kaip jų aptarnaujami klientai.

Antra straipsnio dalis >>

Andrius Zeigis
Žurnalo „Restoranų verslas“ nr. 2/2009 (30) informacija
Nuotraukoje – Perkauso cukrainės-kavinės kolektyvas (Kaunas, 1920 m.) 

Paskelbk savo straipsnį

Rašyti komentarą

Pasiūlyk restoraną