Mėsėdžiams pasninkas būtinas

Mėsėdžiams pasninkas būtinas

Ar ne keistai atrodo gausiai parduotuvės vežimaitį prisikrovusiam maisto produktų dabartinių laikų žmogui liesas senuolis, kuris pergyveno badmečio, tremčių laikus ir sulaukė garbaus devyniasdešimtmečio  amžiaus. Visi gerai žinom kiek pragyveno, pavyzdžiui, buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras J.Urbšys. Skaitant jo, tremtinio gyvenimo istoriją, nejučiomis mintin atkeliauja klaustukas – kaip gi čia gaunasi, juk nei normalaus maisto, nei tuo labiau vitaminų ar papildų, kai jų labiausiai reikėjo, negavo, o pergyveno ne vieną?  Matyt organizmui lygiai taip pat svarbu laikas nuo laiko maisto visai negauti,  ir ypač, jei žmogus yra mėsėdis.

Jei žvelgsime į patį geriausią mokytoją – gamtą, tai joje pamatysime, kad visi gyvūnai periodiškai neturi maisto. Šiaurėje maisto sumažėja žiemą, pietuose – per sausras. Matysime ir tai, kad mėsėdžiai gyvūnai maisto sau susimedžioja kur kas rečiau, negu sezono metu beveik ištisai galintys maitintis žolėdžiai, kuriems sunkmetis tik per sausras ar žiemą. Mėsėdžiams sunku maisto susimedžioti tiek vasarą, tiek žiemą – nusmaugti šerną tai ne žolytę ar šakeles rupšnoti, o pusnynais iš paskutiniųjų sekti stirną tai ne pailsint kanopa sniegą kapstyti. Taigi mėsėdžiai priverstinai turi iškrovos dienas. Gudriai gamtos surėdyta – maitiniesi koncentruotu, greit gendančiu ir daug šlako organizme paliekančiu  maistu, būsi priverstas daryti didesnes pertraukas tarp pietų.

Kuo natūralioji medicina pranašesnė prieš tradicinę? Tuo, kad tradicine apsiskelbusios oficialiosios metodai daugiausia remiasi principu „pripilk ko nors dar“. Natūraliosios medicinos metodai turi  dar ir kitą dedamąją – „išpilk nereikalingą“. Oficialioji antrosios dedamosios griebiasi tik tada, kai reikia ką nors organizme ištirti, išpjauti ar nupjauti – juk nelabai patogu ir malonu kapstytis po humuso kvapiąsias aštrybes ar kai operuojamasis apsivemia.

Neretas atvejis, kai sunegalavusiam šešiasdešimtmečiui žmogui pasiūlius keletą dienų pabadauti, jo akių žvilgsnį sukausto baimė ir pasigirsta frazė:

Aš per visą savo gyvenimą nė karto taip nedariau, aš kiekvieną dieną valgiau. Ar man nieko blogo neatsitiks?!

Toks žmogus, keletą dienų susilaikęs nuo maisto, paskui pats nustemba, kad ėmė jaustis kur kas geriau.

Kuo iš esmės skiriasi jaunas ir senas organizmas? Pirmiausia tuo, kad jauname organizme nėra susikaupusių metabolizmo atliekų. Sename organizme jų daugiau ar mažiau yra. Gera sveikata vyresniame amžiuje dažniausiai pasižymi ne tie, kurie sugeba prisifarširuoti save vitaminais, mineralais ar kokiais nors papildais, bet tie, kurie pirmiausia savo organizmui sudaro sąlygas pašalinti metabolizmo atliekas ir toksinus – trumpalaikiais pabadavimais, pasninkais, iškrovos dienomis, prakaitavimu, fizine veikla ir t.t.

Kaip nebūtų keista, tačiau vaikystėje ir be vitaminų, papildų  sveikatos buvo. Ankstyva senatvė, ligos ir mirtis ateina ne tik dėl medžiagų trūkumo, bet ir dėl nereikalingų medžiagų susikaupimo organizme. Daugelio trūkstamų medžiagų trūkumą organizme kompensuoja storojo žarnyno mikroflora, jei ji teisingai prižiūrima – duodama jai celiuliozės, nevartojamos ją žudančios medžiagos.

Daugelis net ir baigusiųjų medicinos mokslus vis dar  nesupranta, jog disbalansas sveikatoje atsiranda ne tik tada, kai ko nors organizme trūksta, bet ir tuomet, kai ko nors organizme yra per daug.

Bėdos mūsų tyko ne tik tada, kai organizme susidaro ko nors yra stygius, bet ir tada, kai ko nors turime per daug. Saikas būtinas ne tik mityboje, bet ir apskritai gyvenime.

Nuotrauka: inmagine.com
Šaltinis: www.homosanitus.lt

2011 04 27

Paskelbk savo straipsnį

Rašyti komentarą

Pasiūlyk restoraną