Maisto kultas kaip liga ir kaip pažangos variklis

Maisto kultas kaip liga ir kaip pažangos variklis

„...Panikovskis susigūžęs nubėgo į lauką ir grįžo, laikydamas rankoje šiltą kreivą agurką. Ostapas išplėšė jį Panikovskiui iš rankų sakydamas:
Nedarykite kulto iš valgio.
Ir pats suvalgė agurką. (I. Ilfas, J. Petrovas „Aukso veršis“)

Remiantis tarptautinių žodžių žodynu, „kultas“ reiškia perdėtą ko nors garbinimą, idealizavimą. Taigi kyla klausimas, ar galima maistą sureikšminti per daug, o jei taip, tai kada peržengiama riba? Tai visada aktualu po švenčių, kai (kaip pastebėjo užsienyje gyvenantis dėdė) kas antrame lietuviškame spaudos leidinyje bei televizijos programoje mokoma nepersivalgyti ar imtis skubių pagalbos priemonių taip nutikus.

Apžvelkime keletą situacijų, kai žmogus „gyvena tam, kad valgytų“, ir nors dažniausiai mitybos sureikšminimas turi ryškų neigiamą atspalvį, kartais maisto kultas gali būti laikomas net žmonijos pažangos varikliu.

Maisto snobai

Būtent taip internetiniame tinklapyje, pasivadinusiame kultūros snobų namais, apibūdinama viena iš žmonių grupių, maistui skirianti didžiulį dėmesį. Maisto snobas pristatomas kaip fanatiko, kliedinčio pamišėlio ir esteto derinys – asmuo, kuris net ir dirbdamas leidyboje ar teisinėje institucijoje avi virėjo klumpes ir yra įsigijęs 8000 dolerių vertės dujinę viryklę su 6 degikliais ir specialiu padėklu, skirtu kepti ant ugnies. Jis pats ruošia patiekalų sudedamąsias dalis, yra baigęs grybų auginimo kursus ir bendraudamas dažnai, lyg netyčia, užsimena apie savo garsiųjų namų gamybos Kalėdinių saldumynus. Be to, toks asmuo kasdien kepa kaimiškus raugintos tešlos kepaliukus iš pain au levain ruošinio, kurį naudoja nuo 1996 metų. Vienu žodžiu, snobas įdeda daugybę pastangų tam, kad skirtųsi nuo tavęs – įprasto maisto entuziasto.

Tinklalapyje pristatomas maisto snobizmas, JAV pastebėtas po Antrojo pasaulinio karo, kai kareiviai namo grįžo pametę galvas dėl prancūzų virtuvės, o prie jų prisidėjo ir išaugęs į Prancūziją vykstančių turistų skaičius. Susiformavo turtinga, prancūzų virtuvės sužavėta vidurinioji klasė, o drauge su ja išpopuliarėjo ir tokie laisvalaikio leidimo būdai, kaip prabangus gaminimas ar ėjimas į restoranus.

1960 metais išleista Julia Child knyga įtikino amerikiečius, kad turint 36 laisvo laiko valandas namuose yra įmanoma paruošti Mousseline de poisson, Blanche Neige, žuvies putėsius, papuoštus austrėmis ir padengtus drebučiais iš tirštos grietinėlės, žuvies sultinio ir peletrūno. Tuo metu išaugo ir virtuvinės įrangos prekybos imperija. Dėl to amerikiečiai galėjo įsigyti tokių dalykėlių, kuriuos anksčiau reikėdavo vežtis iš užsienio (pavyzdžiui, specialių konditerijos skardų), o „New Yok Times“ pasirodė pirmieji restoranų reitingai ir apžvalgos. Trumpai: sveikai mąstantiems žmonėms visus šiuos pokyčius traktuojant kaip gerą pramogą, susiformavo nauja visuomenės grupė, besivaržanti tarpusavyje, kas iš jų „snobiškiausias“.

Snobų plėtra

1970–1980 metais maisto snobų akiratis išsiplėtė už Prancūzijos ribų, apimdamas kitų šalių bei visuomenės grupių virtuves. Iš kitos pusės, kulinarinė laikraščių skiltis tapo prieinama didžiajai visuomenės daliai ir smarkiai išsiplėtė. 1993-iaisiais, atsiradus vien maistui skirtam televizijos kanalui bei šimtais išaugus garsių virėjų skaičiui, snobų pranašumui iškilo grėsmė. Informacija, kurią anksčiau žinojo tik jie vieni, daugeliui tapo savaime suprantamas dalykas. Vis dėlto, tikras snobas visada ras, kaip išsiskirti: nusipirkdamas restoranui skirtą šaldytuvą, įsirengdamas rūsį sūriui brandinti, ar, daugeliui namuose jau išmokus gaminti makaronus, įvaldydamas prancūziškų ragelių kepimo techniką.

Tada pastebima visiškai nauja maisto snobų grupė, besidominti sąžininga prekyba, ūkininkų produkcija bei ekologine pusiausvyra.

Norintiesiems nenusileisti ar sugebėti su maisto snobais palaikyti pokalbį, yra siūlomas specialus maisto snobo žodynas. Pavartę šią knygą galėsite lengvai atskirti tokius dalykus kaip romesco (iš Katalonijos kilęs padažas) nuo romanesco (brokoliai, panašūs į koralus).

Maisto sureikšminimas kaip liga

Kenčiantieji nuo įvairių valgymo susirgimų taip pat vienaip ar kitaip sureikšmina maistą. Tačiau didžiausią kultą iš jo daro vadinamieji ortoreksikai. Atrodytų, tikslas maitintis tik sveikai (pavyzdžiui, rinktis vien natūralius, vietinės kilmės ir tinkamai paruoštus produktus) turėtų būti giriamas ir skatinamas, tačiau per didelis dėmesys maistui gali būti pripažintas ortoreksijos ligos požymiu. Šį terminą amerikietis medikas Stephen Bratman sudarė iš dviejų graikų kalbos žodžių orthos – „teisingas“, ir orexis – „apetitas“.

Vadovaudamas organiniam ūkiui Stephen galėjo rinktis vien tik šviežius ir kokybiškus produktus. Siekdamas maitintis kuo sveikiau, jis liovėsi valgyti daržoves, išrautas ar nuskintas ilgiau nei 15 minučių, kiekvieną kąsnį kramtydavo 50 kartų, visada valgydavo ramioje aplinkoje ir tik tol, kol užpildydavo pusę skrandžio tūrio. Po metų tokio režimo Stephen jautėsi sveikas ir stiprus bei, įtikėjęs savo elgesio teisingumu, ėmėsi skatinti draugus ir šeimos narius „atsiversti“. Vis dėlto, po kurio laiko tokio gyvenimo „poetiškumas“ ėmė blėsti, nes pasirinktas mitybos būdas mediką atskyrė nuo daugelio socialinių susiėjimų, kurių metu būdavo ragaujami ne tokie „teisingi“ patiekalai. Be to, jis jau nesugebėdavo palaikyti pokalbio, negalvodamas apie valgį – tai tapo problema. Net ir supratęs režimo trūkumus, nemąstė apie kitokį gyvenimo būdą, o maistas jam buvo tapęs vienintele ir pagrindine būties prasme. Išgyti pastūmėjo vieno iš Stephen autoritetų, ilgamečio vegano atradimas, kad užuot valgius ūglius vienam, žymiai geriau su draugu pasidalinti picą.

Emociniai persivalgytojai

Visai kitokią reikšmę maistui teikia asmenys, kuriems diagnozuojamas emocinio persivalgymo sindromas – kai valgymas tampa nebe valios ir teisingo pasirinkimo įrodymu, bet trumpalaikiu nusiraminimu ar paguoda. Šie asmenys, kaip ir sergantieji nuolatiniu persivalgymu ar bulimija, gali būti lyginami su narkomanais. Joe Esposito straipsnyje „Ar esi priklausomas nuo maisto“ mini keturias priklausomybę sukeliančias maisto rūšis, kurios smegenis gali paveikti panašiai kaip kokainas ar kai kurios kitos narkotinės medžiagos. Tad galbūt reikėtų susirūpinti, jei esate šokolado, pieno produktų, mėsos ar monosacharidų mėgėjas. Pagrindinėmis priklausomybę sukeliančiomis priežastimis J. Esposito laiko daugelyje pasaulio vietų egzistuojantį maisto, turinčio daug baltymų, angliavandenių ir riebalų, perteklių, o ypač jo perdirbtas ir koncentruotas formas. Yra produktų, kurių normalus kiekis nesuteikia ypatingo malonumo, tačiau perdirbant ir apdorojant maistą išgaunamos savybės gali sukelti tikrą priklausomybę. Būtent šios priežastys iš dalies paaiškina, kodėl kai kuriems taip sunku palikti nebaigtą šokolado plytelę ar pasitenkinti vienu torto gabalėliu. Net ir suprasdamas, kad reikėtų liautis, žmogus negali savęs kontroliuoti, o produkto, kaip ir kai kurių narkotikų, dozes norisi nuolatos didinti. 

Anoniminiai persivalgytojai

1960 metais Amerikoje buvo įkurta Anoniminių persivalgytojų draugija, jos būstinė – Naujosios Meksikos valstijoje. Overeaters anonymous ir panašios organizacijos yra tikras įrodymas, kad maistas gali būti traktuojamas kaip narkotikas, o anoniminių persivalgytojų naudojamos 12 žingsnių programos yra labai panašios į anoniminių alkoholikų grupėse taikomą metodiką. Vienintelis reikalavimas, taikomas organizacijos nariams, yra noras suvaldyti potraukį maistui. Šiais metais Anoniminių persivalgytojų draugija švenčia penkiasdešimtmetį, jai priklauso 6500 grupių, pasklidusių 75-iose pasaulio šalyse.

Kitos spalvos fone

Ištrauka iš Anoniminių persivalgytojų 12 žingsnių manifesto:
1. Mes pripažįstame, kad esame bejėgiai prieš maistą, o mūsų gyvenimai tapo nebevaldomi.
2. Tikime, kad tik stipresnė už mus pačius jėga gali mus sugrąžinti į normalią psichinę būseną.
3. Priėmėme sprendimą perleisti savus pasirinkimus ir gyvenimus Dievo (kuriuo tikime) rūpesčiui.

12. Dvylikos žingsnių dėka patyrę dvasinį pabudimą, skleisime šią žinią aplinkiniams, jaučiantiems nevaldomą  potraukį maistui, bei taikysime apibrėžtus principus visuose savo veiksmuose.

Maisto menas

Vienu iš maisto kulto palaikymo būdų neperdėdami galime vadinti įvairiausią produktų ar patiekalų vaizdavimą. Dažnai, žvelgiant į kokybiškas maisto nuotraukas ar stebint kulinarinę laidą, taip ir jauti išsiskiriant seiles. Svarbią vietą užima ir meniniai filmai maisto tematika, nes matant kaip teigiamai herojų gyvenimus veikia gurmaniškas maistas, sukyla didžiulis noras imtis gaminti pačiam ar bent jau atidžiau rinktis produktus ir patiekalus. Susirūpinti ir iš esmės keisti mitybą skatina neigiamai šiandieninę maisto pramonę vaizduojantys filmai.
Produktų fotografavimas kartais tampa viena iš maisto meno formų. Pavyzdžiui, „New York Times Magazine“ žurnalistas Kevin Van Aelst, įkvėptas tokių menininkų kaip Tom Friedman ar Andy Goldsworthy, nutarė išbandyti kiek ironišką meno būdą ir pristatė tokius eksperimentus, kaip obuolys, vaizduojantis pasaulį, ar piršto antspaudas, sukurtas iš cukraus ir garstyčių...

O norintiems profesionaliai rašyti apie maistą rengiami specialūs mokymai. Štai, pavyzdžiui, seminare, kuris įvyks 2010 m. vasario 13 d. Niujorke, bus kalbama apie tai, kokie pokyčiai vyksta arba yra numatomi maisto rašytojų sektoriuje, analizuojamos internetinių erdvių naudojimo galimybės bei aiškinama, kaip geriau užrašyti receptus arba rašymą apie maistą paversti pagrindiniu pajamų šaltiniu.

Kitos spalvos fone

Interneto tinklapyje CITYOUT pristatomas Skaniausių pasaulio filmų top 10
10. „Woman on Top“ („Topinė moteris“) (2000)
9. „Big Night“(„Didžioji naktis“) (1996)
8. „Chocolat“ („Šokoladas“) (2000)
7. „Ratatouille“ („La Troškinys“) (2007)
6.  „Tortilla Soup“ („Tortilijos sriuba“) (2001)
5. „Bella Martha“ („Tiesiog Marta“) (2001)
4. „Charlie and the Chocolate Factory“ („Čarlis ir šokolado fabrikas“) (2005)
3. „Babette's Feast“ („Babetės puota“) (1987)
2. „Eat Drink Man Woman“ (1994)
1. „Like Water for Chocolate“ („Kaip vanduo šokoladui“) (1992)

Maistas – pažangos variklis

Aš vis tik laikausi nuomonės, kad maistas – vienas gyvenimo malonumų ir sveikatos šaltinis. Dėl to jį galima šiek tiek sureikšminti. O štai Michael Pollan, pateikdamas įvairių tyrimų duomenis, kalba apie tai, kad siekis skaniai gaminti net gali būti laikomas pagrindiniu žmonijos pažangos varikliu. Straipsnyje „Iš virtuvės ant sofos“ jis apžvelgia amerikiečių visuomenės perėjimą prie vis labiau apdoroto maisto, kai pietų ruošimą pakeitė konservų dėžučių turinio ar šaldytų picų atšildymas mikrobangų krosnelėje. Tai nutiko tada, kai didžiųjų maisto koncernų naudojama reklama įtikino namų šeimininkes, jog šildydamos skardinės turinį jos įdeda gana daug pastangų ir nenusižengia geros žmonos ar mamos prievolei gaminti pietus. Būtent todėl į daugelį mišinių pyragams reikia, pavyzdžiui, įmušti kiaušinį, nes tada jautiesi, lyg pats keptum savo pyragą. Tekste keliama hipotezė, kad laiką, kurį anksčiau žmonės praleisdavo gamindami, dabar praleidžia žiūrėdami kulinarines programas ir taip bent iš dalies patenkindami savo pirmykštį maisto gaminimo poreikį.

M. Pollan referuoja ir kitus autorius, kurie maisto gaminimą traktuoja kaip neatskiriamą žmogiškumo dalį. 1773 m. škotų rašytojas James Boswell pirmasis iškėlė „žmogaus, kaip gaminančio gyvūno“ idėją. Po penkiasdešimties metų „Skonio fiziologijoje“ prancūzų gastronomas Jean-Anthelme Brillat-Savarin teigė, kad būtent maisto ruošimas, skatindamas visuomenės progresą, mus pavertė tuo, kuo dabar esame. 1964 m. antropologas Claude Lévi-Strauss aprašė daugelį kultūrų, kurios tiki, kad mokėjimas ruošti valgį simboliškai skiria žmones nuo gyvūnų. Nors antropologui maisto gaminimas tebuvo metafora, kai kurie tyrėjai šią idėją priėmė pažodžiui.

2003 m. Harvardo ekonomistai atliko įdomų tyrimą ir nustatė, kad maisto gaminimas namuose ir žmonių nutukimas yra tiesiogiai susiję. Maisto pramonė ne tik sumažino daugelio produktų kainą, bet ir laiko jiems pagaminti sąnaudas. Prancūziškos bulvytės nebūtų mėgstamiausia daržovė, jei jas reikėtų kepti patiems. O namuose ruošdami greitus užkandžius ar saldumynus, jų taip pat tiek nesuvartotume. Taigi vienas iš būdų amerikiečių visuomenei atsikratyti antsvorio problemų yra iš naujo atrasti maisto gaminimo malonumą.

2009 m. Harvardo mokslininkas Richard Wrangham „Ugnies gaudyme“ rašo, kad ėmus gaminti lengviau virškinamą ir daugiau energijos suteikiantį maistą buvo sudarytos sąlygos augti žmogaus smegenims bei trauktis žarnynui. Be to, daugelį produktų galima vartoti tik tinkamai paruošus ir neutralizavus jų nuodingą poveikį. Taigi, tinkamų vartoti produktų pasirinkimas smarkiai išsiplėtė, o laikas, reikalingas pasisotinti, sutrumpėjo, nes, skirtingai nuo žolėdžių, žmogui nebereikėjo tokios didelės aktyvios paros dalies praleisti maisto rinkimui ir kramtymui. Visa energija galėjo būti nukreipta žmonijos vystymuisi. R. Wrangham nuomone, būtent maisto dalinimasis ir valgymas kartu „prijaukino“ žmogų. Mokslininkas teigia, kad amerikiečiams beveik nustojus namuose gaminti maistą, daugelis ima jausti tam nostalgiją. Panašu, kad mėsos kepimas grilyje yra toks populiarus vien dėl to, kad leidžia priartėti prie žmonijos raidos ištakų.

Kulinarinės tradicijos kaip terapinė priemonė

Turbūt kiekvienas sutiktų, kad skanus ir gražiai pateiktas maistas papuošia kiekvieną susitikimą, o tam tikrų valgymo tradicijų ir ritualų laikymasis leidžia įprasminti ypatingas progas. Daugelis tautų ir religijų turi tik joms vienoms būdingų papročių, susijusių su maisto ruošimu ir vartojimu. Įvertinusios ritualų ir tradicijų svarbą, dvi rusų psichologės sumanė panaudoti kulinarinius prisiminimus sprendžiant šeimoje kylančias problemas. Kalbantis apie žmogui brangias šeimos maitinimosi tradicijas ar svarbius patiekalus galima nustatyti, ko šią dieną asmeniui trūksta, kam jaučiama nostalgija, o kam nepasitenkinimas. Be to, sugalvojus atgaivinti vaikystėje ragautų valgių receptus, dažnai iš naujo atkuriami ir santykiai tarp šeimos narių. Pastebėta, kad, šią metodiką taikant grupinėje psichoterapijoje, lengviau sukuriama pasitikėjimo, susidomėjimo bei tarpusavio palaikymo atmosfera. Kaip tai pritaikyti praktikoje? Pavyzdžiui, sužinokite, koks patiekalas kelia nostalgiją jums brangiam žmogui, ir išmokite jį pagaminti. Tuo parodysite, koks jis / ji jums svarbus.

Tolesniam domėjimuisi:
 http://www.snobsite.com/food_explained.php
http://www.orthorexia.com/;
http://www.asirpsichologija.lt/index.php?id=308&category=10
http://www.enlivenatlanta.com/2009/10/are-you-a-food-addict/
http://www.oa.org/
http://rsfoodwriters.posterous.com/
http://www.asirpsichologija.lt

Donata Radžiūnaitė
donata.radziunaite@yahoo.com

Leidinio „Ozonas“ informacija

Paskelbk savo straipsnį

Rašyti komentarą

Pasiūlyk restoraną