Londono olimpinių žaidynių maisto revoliucija

Šiaip ar taip, abejingų šiam reginiui tikrai neliko ir, matyt, nebeliks iki pat pabaigos. Tačiau, kol sportininkai rampų šviesoje vis dar beatodairiškai lieja prakaitą, bandydami peržengti paskutines savo galimybių ribas ir taip bent šiek tiek priartėti prie išsvajotos olimpinės pakylos, o tribūnas drebinantys sirgaliai mėgaujasi prieš jų akis atsiveriančiu nesuvaldomomis emocijomis alsuojančiu reginiu, pastarojo šurmulio papėdėje vyksta ir kiti, kamerų neužfiksuojami, tačiau ne ką mažiau svarbūs pokyčiai. Tai – permainos, aidinčios olimpinėje virtuvėje puodų ir keptuvių keliamo triukšmo sūkuryje, kuris, pasak organizatorių, revoliucionalizuos visą ateities olimpinę maitinimo sistemą. Rengėjai viliasi, jog pastarojoje išsikristalizuos nauji tiek sportininkų, tiek ir visos pasaulio bendruomenės mitybos standartai, kurie remsis į sveiką, sezonišką ir regioniškumu dvelkiančią produkciją, nes būtent tai ir yra viena iš pagrindinių Londono žaidynių prerogatyvų.

Ruošiamasi lyg karui

Kaip žinia, olimpiečių bei juos lydinčio personalo pamaitinimas viso renginio metu yra laikomas didžiausia taikos sąlygomis vykdoma maisto aprūpinimo operacija, kurios apimtys skaičiuojamos tonomis. 2008 metais Pekine iš viso buvo suvartota apie 1600 tonų maisto: kasdien daugiau kaip 9000 vienetų bananų, 3 tonos ryžių ir 4000 litrų aliejaus. Šie skaičiai net du kartus viršijo 2004 m. Atėnų olimpiadoje dominavusias apimtis, tačiau tai taip pat gerokai mažiau, nei yra planuojama šiųmetinėje Londono šventėje. Joje, manoma, atletų bei juos lydinčio personalo poreikiams patenkinti bus skirta 330 tonų vaisių ir daržovių, 232 tonas bulvių, 100 tonų mėsos, 82 tonas jūros gėrybių, 31 toną paukštienos, 21 toną sūrio, 19 tonų kiaušinių, 75 000 litrų pieno ir 25 000 duonos kepalų. Visa tai daugiau kaip 14 milijonų patiekalų pavidalu bus patiekta keturiasdešimtyje skirtingų vietų visame mieste.

Pamirštant skaičius

Tačiau tai, kas Londono olimpinių žaidynių rengėjus domina labiausia, yra ne skaičiai, bet išliekamoji vertė. Juk neveltui kaskart nutilus sportiniam šurmuliui ir užgesus paskutinei olimpinio deglo liepsnai, tikimasi išgirsti, jog tai buvo nepakartojamas ir neabejotinai visų laikų geriausias reginys. Londoniečiai – ne išimtis, tad būtent į šį tikslą dar 2009 metais pirminiame pasirengimo etape buvo nukreiptas visas Londono Olimpinių ir Parolimpinių Žaidynių Organizacinio Komiteto (London Organizing Comittee of the Olympic and Paralympic Games (LOCOP)) dėmesys, kai jis pradėjo formuluoti garsiąją savo „Maisto Viziją“, pirmąją tokią per visą žaidynių istoriją. Šios savotiškos maisto darbotvarkės atraminiu tašku tapo pažadas surengti skaniausias, sveikiausias bei žaliausias kada nors vykusias olimpines žaidynes, ir bent jau kol kas, atrodo, yra pakankamai sėkmingai laikomasi duoto žodžio.

Na, o kalbant apie pačią „Maisto Viziją“, ši neatsirado iš niekur. Tai visų pirma buvo atsakas į 2008 m. Pekiną kamavusias nesėkmės, kai šis tiek pasirengimo, tiek ir visų žaidynių metu niekaip nesugebėjo užgesinti aistrų dėl maisto saugumo, patikimumo bei pakankamumo problemos. Vis nenustojantis rusenti nerimas netgi paskatino tuometinę JAV olimpinę rinktinę į žaidynes vežtis savo maisto produktus ir savo virėjus, kadangi nenorėta rizikuoti atletų sveikata, kuriai didelę grėsmę būtų kėlęs nesaugus vietinis maistas, neretai ypač gyvulinės kilmės produktuose turintis draudžiamų steroidų.

Taigi, siekdami išvengti bet kokių kontroversijų, o tuo pačiu gavę puikią progą savo šalies vardą įrašyti į maisto revoliucijos iniciatorių gretas, Londono Olimpinių žaidynių rengėjai užsibrėžė tikslą surengti pačias sveikiausias ir ekologiškiausias kada nors vykusias olimpines žaidynes. Pasak jų, nors sportas be abejonės bus pagrindinis viso šio spektaklio veikėjas, tačiau bendrą „olimpinę patirtį“ sudarys ne vien tiktai jis. Tai bus suma, susidedanti iš atskirų didesnių ar mažesnių faktorių, vienu iš kurių kaip tik ir galima laikyti maistą. Būtent todėl maisto aprūpinimo sistema bei jos veiksmingumas nuo pat pradžių laikyti pirminiu prioritetu, o sėkmingas plano įgyvendinimas šiuo atveju reikštų ne tik pagyras Jungtinės Karalystės svetingumui, bet ir paskatintų tolimesnius tiek vietinės visuomenės, tiek ir viso pasaulio žingsnius link atsakingesnės mitybos. Galima manyti, jog tokiu būdu būtų išjudinta gerokai sudūlėjusi tradicinė maisto koncepcija, šią pakeičiant nauja bei labiau atitinkančia šiandieninius poreikius. Ir tai būtų padaryta, be abejo, ne be britų indėlio.

Taigi, atsižvelgiant į visa tai, dabartiniame olimpiniame kontekste galima įžvelgti dvejopą prieigą prie maisto. Iš vienos pusės tai tėra tik tikslas savaime – tam tikra neišvengiama būtinybė, kurią tiesiog reikia patenkinti. Tačiau iš kitos – tai itin galingas įrankis, kurio pagalba stengiamasi net tik išaukštinti britų regioninę produkciją bei jos įvairovę, bet ir įkvėpti ilgalaikius į ekologinės pusiausvyros išlaikymą orientuotus pokyčius, kurie ilgainiui galėtų pasitarnauti pastaruoju metu gana sėkmingai augančiam pasaulio visuomenės susidomėjimui sveika gyvensena.

Siekiant užsibrėžto tikslo

Kaip galima pastebėti, pagrindinis Londono olimpinių žaidynių organizatorių iššūkis yra sėkmingai įgyvendinti milžiniškos apimties aprūpinimą maistu, tuo pačiu nenukrypstant nuo kokybiškumo, sveikatingumo ir ekologiškumo koncepcijų. Tam net 18 mėnesių buvo pašvęsta nuodugnaus plao rengimui, vykdant išsamius tyrimus ir analizes, neretai neaplenkusias ir gerokai užsitęsusių diskusijų su pramonės ekspertais bei ekologais. Tačiau net ir kritinėmis situacijomis, kai, atrodytų, jog geriausias variantus būtų buvęs tiesiog atsisakyti savo utopistinių planų ir grįžti prie laiko išbandytos praktikos, nė karto nebuvo žengta atgal. Net ir sunkiausiomis akimirkomis, iš akiračio neišleisti keturi pagrindiniai etalonai – lokalumas, sezoniškumas, sveikatingumas ir ekologiškumas, kurie ilgainiui apibrėžė ir penkis pagrindinius tikslinius objektus, aplink kuriuos šiandien ir sukasi visa žaidynių maisto aprūpinimo schema: maisto saugumas ir higiena, pasirinkimas ir pusiausvyra, veiksmingos maisto gamybos ir tiekimo grandinės, aplinkos valdymas, ir galiausiai – įgūdžiai bei mokymasis. Atsispirdami nuo jų, Londono olimpinių žaidynių rengėjai įsipareigojo visose varžybų vietose užtikrinti pavyzdinius maisto saugumo ir higienos standartus, garantuoti plačią maisto ir gėrimų pasirinkimo aibę, kuri maksimaliai atitiktų visus įmanomus vartotojų dietinius bei kultūrinius reikalavimus, užtikrinti, jog visas maistas būtų pagamintas nepažeidžiant gana aukštai iškeltų etinių, aplinkos apsaugos bei gyvūnų gerovės standartų, laiduoti efektyvų atliekų tvarkymą, perdirbimą, kompostavimą bei minimalią anglies emisiją, o taip pat visiems, dalyvaujantiems žaidynių maisto aprūpinimo schemoje, suteikti svarbių žinių apie klientų aptarnavimo sektorių, maisto kilmę, ekologinę pusiausvyrą, sveikatą, maisto saugumą bei atsakingumu pagrįstą mitybą.

Argi tai ne revoliucija?