Lietuvoje netrūksta geros duonos

Bulvių nemėgstu. Taigi lieka apsismilkyti smilkalais ir propaguoti rytietiškas vertybes su ryžiais arba eiti parsinešti duonos. Duona yra kažkas, kas tinka visiems, išskyrus tuos, kurie laikosi dietos ir todėl daug praranda (juokauju, bet jokiu būdu nesišaipau). Man duona yra artima, susijusi ne tik su sviestu, bet ir su seneliais bei vaikystės prisiminimus užtvindžiusiais javų laukais.

Statistinis eksperimentas

Sumaniau labai paprastą ir nepretenzingą vartotojo, šiuo atveju – savo, tyrimą Klaipėdoje. Grįždama iš darbo užsukau į pirmą pasitaikiusią didesnę parduotuvę ir nufotografavau visų tuo metu buvusių duonos gaminių etiketes. Nesiėmiau lakstyti po visus mieste esančius prekybos centrus dėl paprastos priežasties – vis tiek neapžvelgsiu visų duonos gamintojų produkcijos. Grįžusi į savo gimtąjį miestelį visada lieku sužavėta vietinės kepyklos duona, bet jos niekur kitur už rajono ribų nerasi.

Norėjau pastebėti, ką galima rasti statistinėje parduotuvėje. Juk maisto produktus žmonės dažniausiai perka artimiausioje parduotuvėje, o ne laksto po visą miestą. 

Pakankama pasiūla

Gal dėl to, kad buvo vakaras, lentynas aptikau apytuštes. Taigi statistinis vartotojas, tai yra aš, statistinėje parduotuvėje rado ne tiek jau daug – 12 duonos rūšių, šešių skirtingų gamintojų. Kai suskaičiuoji, gal ir visai nieko. Matot, kaip esame išlepinti pasiūlos...

Viena kepykla buvo vietinė, tai yra „Klaipėdos duona“. Pora – mažesni gamintojai: Radviliškio ir Joniškio duoninės. Žinoma, gigantas „Vilniaus duona“. Aptikau vieną „Biržų duonos“ kepaliuką ir porą – „Utenos duonos“. Prisipažinsiu, šiek tiek nusivyliau neradusi Plungės kepinių („Viči duona“), kurie visada vilioja „Ekoagros“ ženklu.

Dar galima pastebėti, kad skirtinguose prekybos centruose duonos gamintojų pasiūla šiek tiek varijuoja. Tad galima spėti, kad patyrę maisto „ieškotojai“ žino, kur rasti pamėgtus gaminius. Taip spėju dėl to, kad net ir nelabai patyrusi – žinau, kur tikrai rasiu savo mėgstamą duoną.

Netrūksta natūralumo

Apžiūrinėti lietuviškų duonos kepaliukų etiketes dažniausiai gana malonu. Čia nedaug sudėtinių dalių ir visos jos atpažįstamos kaip natūralios. Aš visada noriau perku duoną, kurios sudėtis tokia paprasta, kaip „eksperimento“ metu parduotuvėje pirmosios paimtos į rankas: „ruginiai ir kvietiniai miltai, vanduo, cukrus, mielės, kmynai, joduota valgomoji druska“. Kita vertus, šiek tiek atbaidė kita, greta buvusi, – madinga ir gamintojų įvardijama kaip „naujos kartos kvietinė duona, skirta šiuolaikiniam vartotojui“. Tiesa, išvaizda gana „europietiška“, duona itin puri, šviesaus popieriaus pakuotė. Bet sudėtis nekelia tokių asociacijų su natūralumu kaip pakuotė: „kvietiniai miltai, vanduo, ruginiai miltai, kviečių dribsniai, kviečių grūdai, mielės, cukrus, druska, avižiniai dribsniai, augalinis aliejus, kviečių glitimas, sėmenys, kukurūzų apdailai, salyklo ekstraktas, emulsiklis natrio stearoil-2-laktatas, antioksidatorius askorbo rūgštis, rūgštingumą reguliuojanti medžiaga pieno rūgštis, konservantas sorbo rūgštis“.

Nesinori išrašinėti visų, mano surinktų duonos kepaliukų etikečių. Tiesiog darau išvadas, kad 6 gaminių sudėtinės dalys buvo visiškai natūralios, 6 – su konservantais, antioksidantais, emulsikliais ir pan.

Kadangi duonos sudėtis nėra toks painus labirintas, kaip daugelio kitų produktų, paprastam vartotojui nėra sunku atsirinkti „švariausią“ rūšį. Retorinis klausimas: kam pirkti duoną su priemaišomis, kai už lygiai tokią pat (o kartais ir mažesnę) kainą galima įsigyti visiškai natūralų kepinį. Juolab, kad pasiūla yra gana didelė. 

Eglė Kvas
Nuotrauka: corbis.com
Leidinio „Ozonas“ informacija