Lietuvoje įsitvirtina vėlyvųjų pusryčių kultūra

Lietuvoje įsitvirtina vėlyvųjų pusryčių kultūra

Pasak restorano „La Crepe“ prekės ženklo vadovės Ramintos Makusaitės, pastebima tendencija, kad pusryčiaujančių vėlai skaičius kiekvienais metais auga–pailginus pusryčių laiką, rytinių patiekalų pardavimai prekybos centruose esančiuose „La Crepe“ restoranuose šiemet išaugo net 35 proc.

„Pastebėjome, kad vėlyvieji pusryčiai, arba kitaip „brunch“ (angliškų žodžių „breakfast“ – pusryčiai, ir „lunch“ – pietūs – junginys) tampa ne tik draugų, bet ir šeimos tradicija, kai po intensyvios darbo savaitės norisi pabendrauti, parodyti vienas kitam daugiau dėmesio. Vėlyviesiems pusryčiams netinka tiesiog pasakymas „einame pavalgyti“, žmonės savaitgalių rytais pas mus susirenka išgerti sulčių ar kavos, paskaityti spaudą, neskubėdami pavalgyti ir pabendrauti. Tai tampa tam tikra didmiesčiuose gyvenančių žmonių bendravimo forma, - sako R. Makusaitė. - Atkreipėme dėmesį, kad, nepaisant to, jog vėlyvi pusryčiai mūsų restoranuose siūlomi visą savaitę, net 64 proc. klientų jais mėgaujasi savaitgaliais. Kitas įdomus pasikeitimas, kad, pailginus pusryčių laiką iki 14 val.,jų didžiuosiuose prekybos centruose esančiuose „La Crepe“ per metus užsakoma net 35 proc. daugiau“

Kaip teigia R. Makusaitė, tiksliai atsakyti, kodėl vartotojų pokyčiai pasikeitė, negalima, tačiau tam įtakos galėjo turėti stipri reklaminė kampanija prekybos centruose bei didėjanti vartotojų perkamoji galia – savaitgalio rytais dažniausiai žmonės važiuoja į prekybos centrus apsipirkti, o vėliau su šeima pusryčiauja. Taip pat moteris neatmetė galimybės, kad prie šios statistikos prisidėjo ir padidėję Rytų šalių turistų srautai, kurie atvažiuoja į Lietuvą pigesnių prekių.

„Lietuvių pusryčių meniu gerokai skiriasi nuo Europos šalių ar JAV gyventojų: pvz, Prancūzijoje itin populiaru neskubant suvalgyti skrebutį su sviestu ar ką tik iškeptą raguolį su uogiene ir išgerti šviežiai spaustų sulčių, Italijoje įprasta valgyti sumuštinukus su įvairiais pagardais, omletą ar net užsisakyti makaronų lėkštę, Didžiojoje Britanijoje – sukirsti sočius angliškus pusryčius su dešrele, kiaušiniene ir pupelėmis, Amerikoje – suvalgyti blynų su klevų sirupu. Lietuvoje vėlyviems pusryčiams „La Crepe“ lankytojai dažniausiai renkasi omletą su kumpiu, angliškus ir amerikietiškus pusryčius. Darome prielaidą, kad visgi didžioji dalis vėlyvųjų pusryčių mėgėjų – vyrai“, – juokiasi „La Crepe“ prekės ženklo vadovė R. Makusaitė.

Pusryčių kultūra iš tiesų atsirado palyginti neseniai – tik XVII a. pusryčiauti ėmė ne tik aukštuomenė, bet ir ne tokio pasiturinčio sluoksnio atstovai. Žodis „brunch“ pirmąkart paminėtas 1895 metais, kai Guy‘us Beringeris medžiotojams skirtame žurnale „Hunter‘s Weekly“ pasiūlė alternatyvą sunkiems sekmadienio pietums, kuriuos tuo metu buvo įprasta valgyti grįžus iš bažnyčios. Jo teigimu, lengvesni vėlyvi pusryčiai skatina skirti laiko pabendrauti su draugais, atsipalaiduoti ir pamiršti visus savaitės rūpesčius. Ketvirtajame XX amžiaus dešimtmetyje vėlyvųjų pusryčių tradicija suklestėjo Čikagoje, kai Holivudo žvaigždės ir aukštuomenės nariai keliaudami per visą šalį vėlų rytą sustodavo šiame mieste užkąsti prieš persėsdami į kitą traukinį.

JAV didmiesčiuose vėlyvi pusryčiai tapo privalomu viešbučių atributu, kuris leisdavo svečiams pasivartyti lovoje ilgiau. Tokių pusryčių išpopuliarėjimas taip pat siejamas ir su tuo, kad amerikiečiai po Antrojo pasaulinio karo vis rečiau lankydavosi mišiose ir sekmadienis tapo tinginiavimui, laikraščių skaitymui ir lėtam užkandžiavimui skirta diena.

Nuotrauka: jbstyle.com

Paskelbk savo straipsnį

Rašyti komentarą

Pasiūlyk restoraną