Kulinarinė ekspedicija į Meksiką (II dalis)

Tęsiame restorano „Meksika“ šeimininko Edmundo pasakojimą apie jo kelionę į saulėtają Meksiką...

Kavinėms – 200 metų

Vyras lygino Lietuvos maitinimo sektoriaus veiklą su Meksika: „Šioje šalyje kur kas lengviau imtis verslo, ne tik dėl produktų. Padavėjui per dieną reikia mokėti vidutiniškai 20 litų, taigi, praktiškai visas jų uždarbis - arbatpinigiai. Jeigu jų nepalieki, padavėjas gali ir pasivyti, paprašyti – juk tai jų duona. Meksikiečiai pripratę linksmintis – kavinėse ar restoranuose visada pilna žmonių. Žinoma, skiriasi ir kainos, tačiau sau patiekalų ir gėrimų už prieinamą kainą ras kiekvienas. Pavyzdžiui, meksikiečiai pratę pusryčius valgyti restoranuose – savaitgaliai jau 9-10 valandą jie pilnutėliai. Įdomu ir tai, kad kavinės gyvuoja labai ilgai – kai kurioms net 200 metų. Niekas čia nebankrutuoja, tiesiog prieš pradėdami verslą meksikiečiai gerai apgalvoja. Dažniausiai tai šeimos verslas, pats šeimininkas sukiojasi virtuvėje ar salėje. Nėra taip, kad kažkoks statybų bendrovės direktorius ar Seimo narys užsimano restorano sau, dar blogiau – savo meilužei. Meksikiečiai turi gerą posakį: „nevalgyk aštraus pipiro, jeigu nežinai kaip jis valgomas, nes kitą dieną jis išlįs kaktusu“. Dar vienas dalykas – unikali gamta ir šiltas klimatas. Čia kavinėse nebūtini langai, durys. Viešbučio administracija gali sėdėti būdelėje be langų. Naktiniuose klubuose langai taip pat nereikalingi – šokiai, dainos, gitaros ir pučiamieji. Naktinės pramogos iki ryto.“

Brangiausias viešbutis – 100 dolerių

„Meksikoje galima rasti įspūdingų vietų, pavyzdžiui, pernakvoti gali, kad ir hamake po atviru dangumi. Už šį malonumą teks sumokėti 2 dolerius. Jei nori vaizdo į vandenyną, piramides ar džiungles teks mokėti daugiau. Vieną naktį apsistojome 4 žvaigždučių viešbutyje džiunglėse. Viduryje džiunglių įrengti atskiri namukai su visais patogumais – dušas, terasa, supamos kėdės. Po kojomis šliaužioja driežai, pro langą gali nusiskinti žalių citrinų, avokadų, bananų. Baseine po atviru dangumi dieną vanduo per šiltas, tad geriausia maudytis naktį, tik reikia saugotis, kad kokosas ant galvos nenukristų. Restoranas buvo įrengtas po šiaudiniu stogu, be langų, be sienų ir durų – šviežios žuvies patiekalas kainuoja tik 25 litus.“ - Edmundui net akys suspindo prisiminus šį egzotinį viešbutį.  

Vyras pasakoja, kad miesteliuose viešbučiai dažniausiai yra centrinėje aikštėje: „Keliavome autobusais, tad kai atvažiuoji į miestelį, sėdi į taksi ir prašai nuvežti į centrinę aikštę – dažniausiai ji kvadratinės formos. Stūkso bažnyčia, šalia biblioteka, restoranai,viešbučiai – viduryje aikštės fontanas. Viešbučiai su giliomis tradicijomis, gali būti net XVII amžiaus, pavyzdžiui įrengti senose ispanų kariuomenės kareivinėse. Ir atvykęs į miestelio aikštę gali rinktis viešbutį pagal savo piniginės storį. Teko pabuvoti pagrindiniame Meksikos uoste Verucruz, apsigyventi viešbutyje su vaizdu į uostą – kaina buvo apie 100 litų dviems su pusryčiais. Palangoje už tokią kainą geriausiu atveju gausi su vaizdu į pušį, o apie pusryčius teks tik pasvajoti...“

Tekila liejasi laisvai?

Nors pasaulyje Meksika žinoma kaip tekilos šalis, Don Edmundo tikina, kad vietiniai gyventojai teikia pirmenybę vietinės gamybos brendžiui. Tačiau jis ragavo įvairių rūšių tekilos, o jo žmona pirmenybę teikė meksikietiškam alui „Corona“, „Sol“, „Bohemia“. Pasak vyro, su vynu Meksikoje prasčiau – New California regione jo gaminama nedaug, todėl pastarasis gėrimas gan brangus. Ir ten niekas į alų citrinų nekiša, nėra jokių „lyžtelk, užkąsk, išgerk“, prie brandintos tekilos apelsinų su cinamonu niekas neduoda. Tai amerikonų ir europiečių išgalvoti ritualai.  

Įveikta 2000 km

Vyras teigia, kad jeigu nukeliautą plotą reikėtų palyginti su Baltijos šalių regionu, per 10 dienų jie apkeliavo gal kiek daugiau nei visas Vilnius su savo prieigomis: „Be proto didelė šalis, vieno mėnesio tikrai per mažai – tik praleidęs Meksikoje kokius 2 mėnesius, gali teigti, kad išragavai visų regionų patiekalų ir pajutai tikrą Meksikos skonį bei dvasią“ - komentavo kulinarinės ekspedicijos iniciatorius.

Ko trūksta Lietuvoje?

Paklausus vyro, ką jis norėtų parsivežti iš Meksikos į savo restoraną, Don Edmundo atsakė: „Porą pagyvenusių vyrukų – norėčiau, kad virtuvėje ir salėje sukiotųsi tikri senjorai... gerbtų savo profesiją ir vertintų darbo vietą.“

Pasak pašnekovo, Lietuvoje žmonėms trūksta šypsenų veiduose. Ko čia šypsotis, kai sunku pragyventi?! Ten irgi ne pyragai, ten dar blogiau žmonės gyvena, bet yra vienas didžiulis skirtumas: ten irgi vaikai iš kavinėse sėdinčių užsieniečių prašo pinigų, bet ne tuščiomis rankomis. Jie prašo iš jų nupirkti kažkokią smulkmeną. Ir nesvarbu, kad ta smulkmena ne jų rankomis padaryta, tiesiog jie ne už „ačiū“ prašo išmaldos.

Kitas dalykas – meksikietis į lėkštę įsideda maisto tiek, kiek gali suvalgyti, mūsuose toks reiškinys retenybė, restoranų indų plovyklos dar kemšasi nuo atliekų. Arba nemokame skaniai gaminti...? Meksikietiško supratimo apie „sunkmetį“ trūksta Lietuvoje... Gal pas mus ne taip jau ir blogai?

Elena Germanovič
Nuotraukos: iš asmeninio E.Končiaus archyvo