Kulinarinė ekspedicija į Meksiką (I dalis)

Meksikos virtuvė užima ketvirtą vietą pasaulyje, iškart po japonų – ir ne be reikalo.

Daugiausia pinigų paliko restoranuose

„Į Meksiką keliavau ne turistinio sezono metu - vasaros pabaigoje kartu su savo senjorita ir liūčių sezono visiškai neišsigandome. Per dieną palydavo vos pusvalandį – vandens iki kelių, o jam praėjus - vėl sausa ir kepina kaitri saulė. Kelionė truko 10 dienų. Savo kulinarinius nuotykius pradėjom Mexico City, vėliau keliavome žemyn į pietus – Jukatano pusiasalį, kur galima pamatyti daug piramidžių. Kadangi kelionės tikslas buvo kulinarinis, nemažai pinigų palikome restoranuose bei kavinėse. Čia viskas gaminama žinoma, iš šviežių produktų: rankų darbo tortilijos, šviežūs padažai. Restoranuose nerasite fabrikinių ar konservuotų gaminių – žolelės auga čia pat ir pasiekiamos ranka.“ - pasakoja Don Edmundo.

Maisto kainos - juokingos

„Meksikiečių virtuvėje patiekalai dažniausiai gardinami kalendra, paprikomis, aštriais pipirais, svogūnais, česnaku (dažniausiai pakepinamas), avokadu. Jukatano pusiasalis būtent ir pasižymi šiomis gėrybėmis – čia puikiai išvystytas žemės ūkis, kur pažvelgsi - visur džiunglės.   Pabuvojome prie Karibų jūros, Atlanto vandenyno. Jūros gėrybių mėgėjams - tai rojus, kur krevečių puskilogramis restoranuose kainuoja apie 12 litų, duoda šaukštą ir valgyk. Kainos tikrai juokingos. Žinoma, galioja visų turistinių šalių dėsnis – tuose restoranuose, kur lankosi daugiau užsieniečių ir kainos aukštesnės“, - įspūdžiais dalinasi Edmundas.

Svarbiausia - maisto kokybė

Don Edmundo su savo senjorita norėjo išragauti kuo daugiau patiekalų, palyginti juos su gaminamais savo restorane Lietuvoje: „Jeigu patiektume tokius patiekalus savo restorane kaip yra gaminama Meksikoje, lietuviai jų nevalgytų. Kalbant apie maisto vizualinę išvaizdą ir interjerą – lietuviai išrankūs. Meksikoje visai atvirkščiai – visas dėmesys kreipiamas į maisto kokybę, mažiau rūpinamasi interjeru bei patiekalų išvaizda. Kai kur galite rasti net plastmasinių kėdžių – jos niekam netrukdo. Kavinėje ar restorane gali atnešti „marmalynę“ - lėkštėje sudėta daugybė, lietuviškomis akimis nesuderinamų produktų: padaže plaukioja bulvės, šokoladas, makaronai, pupelės ir vištiena. Paragavus abejonių nelieka – skanu. Meksikoje labai daug regionų, kiekviename tas pats patiekalas gaminamas vis kitaip. Dar vienas dalykas – meksikiečiai visą laiką gyveno neturtingai, todėl derino pigius produktus. Lietuviai išrankūs, nori ir mėsytės. Ne veltui meksikiečių virtuvė pasaulyje ketvirta – iš paprastų produktų jie sugeba pagaminti labai gardžius patiekalus, tiesiog meno kūrinius.“

Padavėjo amatas – visam gyvenimui

Don Edmundo: „Higiena restoranuose pakankamai gera. Su svečiu bendraujama kaip namie - aptarnauja malonūs, pagyvenę padavėjai ir barmenai. Padavėjo profesija šioje šalyje labai gerbiama. Jei nori, kad tave aptarnautų vyriausias, pvz. 75 metų padavėjas, staliuką reikia rezervuoti iš anksto. Malonumas vertas to – ant vieno padėklo jis sugeba atnešti trijų staliukų užsakymą, mikliai išdėlioja patiekalus bei gėrimus, taip pat mikliai surenka lėkštes. Jei jus aptarnauja mokinys, gaunate 20 procentų nuolaidą. Padavėju įsidarbinti labai sunku. Tik jei senolis miršta, jo vietą užimta jaunuolis, kuris mokosi padavėjo amato kelis metus. Ypač malonu pabuvoti aukštos klasės restoranuose – padavėjai pasitempę, su baltais marškiniais, „varlytėmis“. Jų akyse gali įžvelgti garbę ir pasididžiavimą savo darbu. Patarnavimą galima apibūdinti vienu žodžiu – fantastiškas!“


Elena Germanovič