Dar vienas restoranas, siekiantis suteikti kepsniams „lotynišką“ atspalvį, visai neseniai atvėrė duris Vilniuje, naujajame „Panoramos“ prekybos centre. Palikę šio centro išplanavimo ir įrengimo ypatumus suomių projektuotojų sąžinei, pastebėsime, kad „Grill Brazil“, kaip ir kitos viešojo maitinimo įstaigos, yra užkeltas net į trečią aukštą. Eskalatoriais kildami aukštyn, tikimės ne tik ypatingo patiekalų skonio, bet ir vaizdingų sostinės peizažų. Deja, tenka nusivilti: „Panoramos“ viršuje nėra ne tik terasų, bet ir langų . Ši aplinkybė dar labiau pabrėžia originalaus interjero įrengimo ir teisingo s rinkodaros svarbą. Pastaroji „Grill Brazil“ restorane yra susijusi su neįprasta maisto pateikimo procedūra, vadinama „Rodizio“. Jos esmė – mėsos ir paukštienos kepinių rinkinių, įskaitant ir garsųjį brazilišką kepsnį ant iešmo „Churrasco“, nešiojimas ratu po salę ir siūlymas visiems to pageidaujantiems restorano klientams. Beje, meniu žadamas ne tik ypatingas pasirinkimas, bet ir sankcijos pernelyg įnoringiems klientams, drįstantiems reikalauti rinktinių pjaustinių ir atsisakyti siūlomo asortimento... Garnyrai ir salotos prie nešiojamų kepsnių pateikiami švediško stalo principu. Aktyvus žmonių judėjimas po salę pareikalavo ir atitinkamo planinio sprendimo, tad grupės „Performa“ architektai, vadovaujami visuomeninių interjerų aso Valerijaus Starkovskio, salės viduryje paliko platų praėjimą su maisto serviravimo salomis. Judėjimo link baro kryptį akcentuoja dvi turtingai dekoruotos skiriamosios sienelės. Dėl lokalaus apšvietimo interjere tvyro intymi prieblanda, dominuoja šiltas rusvai-raudonas koloritas, kur ne kur paįvairintas aukso spalvų intarpais. Egzotiškumo dėlei pagrindinės salės erdvę puošia kelios dekoratyvinės palmės, o nesamus langus atstoja Ostapo Benderio išsvajotojo Rio de Žaneiro panoraminės nuotraukos. Galbūt šios įstaigos interjero privalumai laikui bėgant paskatins lankytojus labiau domėtis ne „biudžetiniais“, o egzotiškais patiekalais.
Privilioti klientus galima ne tik interjero įmantrybėmis ar maisto pateikimo ritualais, bet ir originaliu paslaugų rinkiniu. Pavyzdžiui, prieš ragaujant gardųjį kepsnį ar netrukus po to, visai neblogai būtų pliūkštelti į baseiną arba pasikaitinti jaukioje pirtelėje, o vėliau saugiai ir greitai pasiekti namus arba pulti į naktinio miesto pramogų sūkurį. Sakote, neįmanoma? Kodėl gi ne – visa tai rasite restorane „Ad Astrum“, kurį iš sostinės Katedros aikštės galima pasiekti pėsčiomis vos per keliolika minučių. Senesnės statybos pastate svečių laukia jaukios salės – 70 vietų pagrindinė ir 20 vietų banketinė. Tiesiai iš jų galima nusileisti į rūsį, kuriame įrengtas pirčių kompleksas su baseinu ir poilsio zona. Tiesa, visi lankytojai vienu metu čia netilptų, bet 12 – 15 žmonių grupei vietos visiškai pakanka. Pasak restorano direktoriaus A. Belevičiaus (reikėtų vardo) , galimybė sujungti restoraną su pirtimi ir baseinais pareikalavo nemažai lėšų ir pastangų, užtat dabar klientai gali laisvai rinktis: ar nuolat leisti laiką apačioje, ar retsykiais pakilti į viršų.
Ilgą laiką pagrindinės salės plotą ribojo pastato viduriu praeinanti masyvi nešančioji sena (?) . Rekonstrukcijos metu (projekto autorius – architektas T. Balčiūnas, reikėtų vardo ) abipus sienos esančios patalpos buvo sujungtos , perdangos svorio apkrovą perduodant 4 metalinėms kolonoms. Jų tarpe kaip tik atsirado vietos atviram ugniakurui su įspūdingo dydžio kalto metalo gartraukiu, po kuriuo ir vyksta pagrindinė kulinarinė atrakcija – mėsos patiekalų kepimas. Lankytojai gali drąsiai sėdėti čia pat ir stebėti procesą – gerai įrengus ventiliaciją, jokie kvapai po salę nesklinda. Taip pat galima pasirinkti vieną iš daugybės dvisėdžių arba ketursėdžių staliukų, išsklaidytų po visą salę. Įdomu, kad jaukumo dėlei daugelis jų yra atitverti žemomis ažūrinėmis medžio pertvarėlėmis, visiškai netrikdančiomis bendrosios erdvės struktūros. Tas pats medžio ažūro motyvas panaudotas baro bei serviravimo stalų apdailai. Tiek pertvaros, tiek sėdimieji baldai yra pagaminti iš ąžuolo bei uosio medienos Lietuvos įmonėse. Iš kitų interjero detalių paminėtina sendintų raudonų plytų ir rusvo faktūrinio tinko sienų apdaila. Lubų struktūra yra kiek sudėtingesnė nei įprasta – jos įrengtos su keliais peraukštėjimais, kuriuose įtaisytas bendrasis apšvietimas. Ugniakuro zonoje kadaise buvo įrengtas dekoratyvinis lubų skliauto taškinis apšvietimas , imituojantis žvaigždėtą dangų ir savaip pateisinantis restorano pavadinimą „Ad Astrum“ (lot. „į žvaigždes“), tačiau ilgainiui dėl šalto kolorito jo buvo atsisakyta. Dabar stengiamasi kuo labiau atšildyti koloritą ir bendrąją salių atmosferą, p avyzdžiui , įrengiant personalinę tapybos darbų ekspoziciją.
Bandymai prisivilioti naują klientų grupę, keičiant restorano meniu ir pavadinimą, ne visuomet duoda teigiamų rezultatų. Daugelį metų sostinės Rotušės aikštėje veikusį restoraną „Steak house Helios“ pernai buvo nuspręsta pervadinti į „La Mama“, tokiu būdu pažymint nusitaikymą į gurmanišką prancūzų virtuvę ir, atitinkamai, pasiturinčių moterų socialinę grupę. Deja, manevras nepasiteisino: įvairiausių dietų kankinamos moteriškės įniko į salotas ir kavutes, o prestižinė ir plačiai žinoma patiekalų grupė – mėsos kepsniai – buvo gerokai primiršta. Šiuo metu restorane vyksta „vyriškosios“ virtuvės atgimimas, kuris vėl gali privesti prie restorano pavadinimo pasikeitimo.
„La Mamos“ padėtis miesto centre yra labai palanki ir kartu sudėtinga. Iš vienos pusės, pagrindinės salės, kurioje telpa apie 70 lankytojų, langai – tiesiai į Rotušės pastatą. Iš kitos pusės, intensyvus transporto eismas sukelia automobilių pastatymo problemų ir neleidžia įrengti lauko kavinės. Padėtį komplikuoja ir tai, kad restoranas yra antrame aukšte, o šalia jo, tame pačiame pastate, veikia dar keletas pramogų objektų, tarp jų – kazino ir naktinis baras. Nors restorano iškaba yra iškelta į fasadą, surasti įėjimą pastato viduje nėra taip paprasta. Šiuos faktus tenka minėti dėl to, kad priėjimo ir orientacijos problemos neretai nustelbia visus visuomeninio interjero privalumus.
Žymaus interjero architekto Dariaus Šatūno kūrinį reikėtų priskirti pas mus mažai paplitusiam Art Deco stiliui: solidžios apdailos medžiagos, tarp jų ir natūrali oda, apibendrintos tamsių baldų formos, sodrus šiltas koloritas. Salę puošia keletas šiam stiliui būdingų didelio formato juodai baltų nuotraukų. Deja, iš ankstesnio projekto buvo paveldėtos kelios išplanavimo klaidos : dalis salės (prie langų) buvo pakelta keliais laipteliais ir atitverta žema sienele, o arčiau įėjimo durų liko nemažai tuščios vietos. Paskutinės rekonstrukcijos metu dalį trūkumų pavyko ištaisyti, bet klientų aptarnavimas ant pakylos dar ir šiandien reikalauja padavėjų miklumo ir puikios orientacijos. Restorano profilio pakeitimas įnešė į interjerą sentimentalių bruožų, šiek tiek prasilenkiančių su ankstesne koncepcija: salėje atsirado daug egzotiškų gėlių, dekoratyvių draperijų bei užuolaidų, o sienos buvo tiesiog nusėtos nedidelių formatų nuotraukomis. Restorano savininkės R. Stankevičienės (reikėtų vardo) nuomone, su furšetais ir užsakomaisiais renginiais siejamas „vyriškos“ virtuvės „reabilitavimas“ pareikalaus naujų pokyčių interjere – tai bus grįžimas į solidų monumentalumą, galbūt sietiną su dar vienu pavadinimo pakeitimu.
Nepalankiai klostantis ekonominei situacijai, išlaikyti aukšto lygio specializuotą restoraną tampa vis sudėtingiau – tenka dar atidžiau dirbti su klientais, griebtis netikėtų rinkodaros sprendimų. Šiame kontekste vieno restorano vadovo pamąstymas, ar ne laikas nutraukti veiklą ir išnuomoti patalpas kinams, visgi nuskambėjo kiek netikėtai. Juk tai reikštų ne vien tik peilio ir šakutės pakeitimą į medinius pagaliukus, bet ir ryškios bei įspūdingos pasaulio kulinarinio paveldo dalies kartu su įdomia aplinka ir specifinėmis vartojimo tradicijomis atsisakymą. Žodžiu, gyvenimas taptų dar prėskesnis...
I dalis
Audrius Vyšniauskas
Restoranų nuotraukos
