Joninės ne tik laisvadienis

Joninės ne tik laisvadienis

Joninės (Rasos)

Kasmet apie birželio 22 – 24 d. Lietuvoje būna ilgiausia diena ir trumpiausia naktis. Trumpiausia naktis nuo seno sureikšminta, sumistifikuota. Manyta, kad ji stebuklinga. Lietuviai šią naktį švęsdavo Rasų šventę. Vėliau, į Lietuvą atėjus krikščionybei, šventė sutapatinta su Šv. Jono varduvėmis.

Birželio 24 d. išvakarėse moterys nuo seno rinkdavo įvairiausias gydančias žoleles, nes tikėta, kad šios dienos vakarą surinktos žolelės įgyja ypatingų gydymo galių. Vėliau iš žolelių verdama arbata, jomis apkaišomos palubės, įmetama į tvartus, kad gyvuliai būtų sveiki. Šis moterų veiksmas vadintas kupoliavimu.

Netekėjusios merginos šį vakarą apsivilkdavo baltais lino drabužiais ir dainuodamos eidavo į pievas pinti vainikų. Vainiką jos pindavo iš devynių arba dvylikos skirtingų žydinčių žolynų. Nusipintais vainikais merginos pasipuošdavo galvas, o vėliau iš jų spėdavo ateitį.

Manyta, kad šią naktį stebuklinga ir rasa. Jos surinkus reikia duoti karvėms, kad būtų pieningos, pabarstyti į daržus, kad būtų derlingi, kad neželtų piktžolės. Buvo tikima, kad ūkininkas sulauks gero derliaus, jei šią naktį apibėgs savo laukus ir nuogas pasivolios rasoje.

Šią naktį buvo garbinama saulė. Jai dėkojama už šilumą, šviesą, prašoma jos kuo daugiau šviesti. Naktį ant aukštos kalvos buvo sukuriamas didelis laužas. Buvo manoma, kad kuo toliau apšvies laukus, tuo didesnis bus rudenį derlius.

Kaip rasti paparčio žiedą?
Visiems gerai žinoma, kad Joninių naktį pražysta paparčio žiedas. Lietuviai nuo seno jo eidavo ieškoti vidurnaktį. Buvo manoma, kad radęs paparčio žiedą žmogus tampa aiškiaregiu – gali girdėti kitų žmonių mintis, todėl žino visas jų paslaptis; supranta paukščių kalbą. Tokie sugebėjimai žmogui atneša turtus ir laimę. Paparčio žiedo galima ieškoti tik po vieną, o einant gilyn į mišką jokiu būdu negrįžčioti atgal. Atėjus į miško gilumą ir suradus papartį po juo reikia patiesti nosinaitę ar skarelę, apsibrėžti aplink papartį šermukšnine lazda, pasidėti indą su šventintu vandeniu, užsidegti žvakę ir melstis. Tuomet suspindės švytintis žiedas ir nukris ant patiestos skarelės. Kol lauksi paparčio žiedo pražystant, tave gąsdins piktosios miško dvasios, todėl turi būti drąsus, susikaupti ir nesigręžioti. Paparčio žiedą patariama įsikišti po oda, prasipjovus rankos odą, kad jo nepamestum.

Kiti burtai
Jaunimas Joninių naktį šokinėdavo per laužą. Buvo manoma, kad, jei mergina ir vaikinas kartu peršoka laužą susikibę rankomis, jie šiemet susituoks.

Netekėjusios merginos vidurnaktį į upę ar ežerą paleisdavo po du vainikus. Buvo manoma, kad, jei vainikai išsiskirs – mergina išsiskirs su savo mylimuoju, jei susiglaus – ištekės už jo. Buvo leidžiama ir po vieną vainikėlį su žvakute. Manyta, kad jei vainikėlis plaukia, tai mergina ištekės. O jei vainikėlis sustoja, dar šiais metais nesusiras vyro. Merginos naktį burdavosi ir iš žolynų. Skaičiuodavo ramunės žiedlapius, žiedus puokštėje (myli, nemyli arba jei porinis skaičius – susiras porą, jei neporinis – dar ne).

Dar vienas įdomus spėjimas merginoms: patariama prieš vidurnaktį iškasti darže gabalėlį velėnos ir jį apversti. Iš ryto pasižiūrėti į tą apverstą velėną, koks iš jos išlenda vabaliukas: jeigu pilkas – vyras bus neturtingas, paprastas; jeigu margas – vyras bus valdininkas arba kariškis; jeigu žalias – ūkininkas.

Kaip sveikinti Jonus?
Vardas Jonas žinomas ne tik Lietuvoje, bet visame pasaulyje: Latvijoje – Jānis, Rusijoje – Ivanas, Anglijoje – Johnas (Džonas), Prancūzijoje – Jeanas (Žanas), Ispanijoje Juan (Chanas). Lietuvoje iki šiol išklikęs paprotys Joninių išvakarėse nupinti ąžuolo vainiką ir girliandas. Girliandomis papuošiamos Jono ar Janinos namų durys, kiemo vartai, vainikas prikalamas ant durų ar pakabinamas ant durų rankenos. Prie durų rankenos galima prikabinti ir dovanėlę. Į vainikus įpinama ir gėlių: bijūnų, jazminų ar kt. Jonų ir Janinų namai būdavo puošiami naktį, kas niekas nepamatytų, bet kartu puošėjai ir norėdavo būti pagaunami, kad gautų iš Jonų vaišių.

Rasos anksčiau
Tikėta, kad ilgiausią dieną arba jos išvakarėse surinkti žolynai turi nepaparastos magiškos galios. Žolynų rinkimas švenčių išvakarėse arba rytą prieš saulėtekį vadinamas kupoliavimu. Šis paprotys labai senos kilmės. Kupolė (surinkti žolynai) minimi XIII a. Ipatjevo metraštyje. Kupolėmis įvairiuose raštuose vadinamos jonažolės, ramunės, mėlynai ir geltonai žydinčios žolės ir pan. Tautosakoje sakoma, kad kupolių yra devynios rūšys. Iš jų merginos pindavo vainikus ir puošdavo namus. Kupolės naudojamos vedybiniuose burtuose: merginos prirenka devynių rūšių žolynų, nieko nekalbėdamos pina vainikus ir meta juos per galvas į beržą, gluosnį ar obelį. Kiek kartų mesdavo, po tiek metų tikėjosi ištekėti. Kartais vainiką deda po pagalve, plukdo upe su pritaisyta žvakute, meta į šulinį, palieka kryžkelėje ir pan. Kupole taip pat vadinama kartis, papuošta žolynais. Žolynai, kartis (axis mundi), Pasaulio ašies, pasaulio medžio įvaizdžiai. Spėjama, kad Kupolė galėjo būti ir javų ar apskritai augalijos dvasia, galbūt Rasos motina. Per vasaros saulėgrįžą renkamos vaistažolės, dažnai anksti rytą prieš saulėtekį.

Apeigos baigdavosi vakare prie laužo – šis paprotys gajus iki šiol. Prie laužų žmonės sėdėdavo iki pat saulėtekio. Apeiginis laužas būdavo kuriamas švaria, nauja šventa ugnimi, kuri būdavo gaunama trinant vieną medžio gabalą į kitą arba išskeliant ją iš titnago. Galbūt ją kurdavo vaidilos ar žyniai. Ugnies iš laužo parsinešdavo namo ir įkurdavo naują ugnį vietoj senosios. Prie laužų būdavo dainuojama, šokama, šokinėjama per ugnį, vaišinamasi. Apeiginė ugnis apvalydavusi, gydydavusi. Laužo nuodėguliais kaišydavo laukus, kad gerai užderėtų javai, kišdavo po pamatais ar pastogėn, kad apsisaugotų nuo gaisro. Degindavo ne tik laužus: senas paprotys yra statyti aukštas kartis, ant jų uždėti ratą arba stebulę ir padegti. Ratas simbolizavo Saulę ar jos vežimą.

MENIU.LT ir day.lt informacija
Iliustracija: www.main.lt

Paskelbk savo straipsnį

Rašyti komentarą

Pasiūlyk restoraną