„Irmanto sriuboms“ atėjo galas

„Irmanto sriuboms“ atėjo galas

„Irmanto sriubų“ Vilniuje vėl nebeliko. Stengdamasis iš pelenų prikelti savo verslą vaikinas iš kailio nėrėsi maždaug pusmetį. Tačiau šių pastangų neužteko.

Grįžo pas tėtį

Sriubų restoraną Irmantas Jablonskas atvėrė 2008-ųjų vasarą, laimėjęs televizijos projektą "Vertas milijono". Anuomet net mokyklos nebaigusio jaunuolio verslo vizija nurungė 2 tūkst. kitų televizijos šou pateiktų idėjų. Atrodė, kad savo jėgomis pasitikintis Irmantas – nesustabdomas, tikras laimės kūdikis.

Pietauti A.Jakšto gatvėje įkurtame sriubų restorane kurį laiką buvo tapę kone mados reikalu. "Atidarydamas restoraną nusipiešiau optimistinį scenarijų, kokia bus vienos darbo dienos apyvarta. Tačiau suprekiaudavau dvigubai daugiau", – taip apie pirmuosius žingsnius maitinimo sferoje yra pasakojęs Irmantas.

Tačiau šiandien jis stato ne savo verslo rūmą. Karčius asmeninės patirties pipirus vaikinas saldina darbu tėčio Algimanto Jablonsko šokolado parduotuvėse.

Pribaigė nuomos kaina

Iš Belgijos parsivežta sriubų restorano idėja lig šiol neabejoja ir pats Irmantas. Tačiau bent laikinai jos atsisakyti privertė ekonominė realybė: pastaruoju metu klientų skaičius sumenko bent tris keturis kartus. Pajamos ritosi žemyn, o išlaidos išliko nesumažėjusios.

"Su patalpų nuomotoju niekaip nepavyko susitarti dėl kainos", – apgailestavo Irmantas. Tuo metu, kai įvairių patalpų savininkai leidosi į kompromisus ir nuomos kainas reguliavo, atsižvelgdami į rinkos pokyčius, Irmantui nusiderėti nepavyko – šeimininkas buvo užsispyręs ir neperkalbamas.

10 tūkst. litų – tiek per mėnesį patalpų nuomai atseikėdavo I.Jablonskas. Kaina esą buvo nustatyta dar 2008-aisiais ir nesikeitė net per ekonominį sunkmetį.

"Prašiau gana ilgai. Norėjau, kad kaina sumažėtų bent 2 tūkst. litų. Patalpos, kuriose veikia tėčio šokoladinės, atpigo. Žinau, kad krito ir parduotuvių patalpų nuoma. Visi aplinkui mokėjo mažiau – tik ne aš", – atsiduso Irmantas.

Kol kas – tik pauzė?

Laikas bėgo, o skaičiai šviesių ateities perspektyvų nežadėjo – bent jau ne A.Jakšto gatvėje. "Visos mūsų pajamos suplaukdavo darbo dienomis, kai žmonės iš aplinkinių įstaigų ir biurų ateidavo pietauti. Savaitgaliais A.Jakšto gatvė iš esmės mirusi, todėl greitai paaiškėjo, kad jais dirbti neapsimoka. Vadinasi, veiklos nevykdėme bent aštuonias dienas per mėnesį, tačiau nuomą vis tiek reikėjo mokėti. Viską apskaičiavau ir nusprendžiau: reikia baigti", – pasakojo Irmantas, sriubų verslą sustabdęs sausio 31 d.

Nors šįkart nepasisekė, vaikinas amžiams savo idėjos neatsižada. "Kol kas darau pauzę. Noriu pailsėti. Anksčiau atrodė, kad štai mano tėčiui tai viskas sekasi. Jis gali kada panorėjęs keliauti, žaisti tenisą, eiti į kiną, tačiau tik dabar suvokiau, kokia iš tikrųjų yra savo verslo kaina. Tai – nuolatinė įtampa", – kalbėjo Irmantas.

Vadovaujasi savo galva

Kol kas verslo neišsaugojęs vaikinas ilsėsis ir mąstys, ko imtis toliau. "Nemanau, kad būnant samdomu darbuotoju galima daug uždirbti, todėl greičiausiai vėl kursiu ką nors savo, – svarstė Irmantas ir prisipažino, kad dabar jam – ne pats lengviausias metas. – Iš labai prabangaus buto persikrausčiau į itin kuklų. Restoranuose valgau irgi ne kasdien."

Pasikeitusios gyvenimo sąlygos skeptikams esą turėtų įrodyti, kad Irmantas – ne išlepintas tėčio sūnelis, viską gaunantis ant auksinės lėkštutės.

Darbo šokolado parduotuvėse A.Jablonskas sūnui duoda, tačiau naujo verslo jam tikrai nedovanos. "Galėčiau į tėtį kreiptis patarimų, jis tikrai man padėtų. Tačiau jei tiesiog paprašyčiau pinigų, tik pasijuoktų. Kaip gyventi, turiu galvoti pats", – užtikrino Irmantas.

A.Jakšto gatvėje veikusios "Irmanto sriubos" buvo pirmas ir vienintelis jauno verslininko restoranas. Prekybos centre "Gedimino 9" klientus viliojęs Irmanto vardo restoranas jam nepriklausė – jis veikė pagal franšizę.

Antras kartas sumelavo

Restorano "Irmanto sriubos" veikla šlubavo ir anksčiau. Ant jo durų neretai pasirodydavo užrašas, kad įstaiga nedirba, tačiau restorano įkūrėjas vis tikindavo, kad jo verslą laidoti dar anksti. Tiesa, kad yra sunkumų, neneigė. Papasakojo, jog pagalius į ratus nepailsdamas kaišo restorano kaimynas: tai užsiundo Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą, tai Vilniaus visuomenės sveikatos centro specialistus. 2009 m. vasarą restoranas buvo uždarytas, nes kaimynas savavališkai užsuko privačiame sandėliuke esančią vandens sklendę.

Tačiau Irmantas turėjo ryžto įveikti kliūtis. "Vandenį atgavome. Dabar teisiamės dėl nuostolių, patirtų restoranui neveikiant, kompensacijos", – 2010 m. rugpjūtį sakė Irmantas, grįžęs prie restorano vairo. Vaikinas vėl buvo direktorius.

Irmantas restorane praleisdavo po 14 valandų per dieną. Pietų metą jis pats imdavosi padavėjo pareigų ir aptarnaudavo klientus – kaip senais laikais, kai sriubų verslą užvirė būdamas vos 17-os.

Anuomet Irmantui sekėsi puikiai, bet teko grįžti prie mokslų ir dvyliktą klasę Kaune baigti ne nuotoliniu būdu, bet mokyklos suole. Restorano direktoriaus kėdę jaunasis verslininkas buvo perleidęs vienai merginai, buvusiai darbuotojai.

"Dabar suprantu, kad klydau: valdyti verslą svetimomis rankomis be galo sunku. Klientai skundėsi sriubų kokybe ir aptarnavimu, pašlijo restorano reputacija. Dabar stengiamės iš naujo įgyti prielankumą, jau turime nuolatinių lankytojų", – kalbėjo restorano valdymą vėl į savo rankas perėmęs Irmantas.

Tačiau antras kartas sumelavo. Kiekvienos dienos gale suskaičiavę rezultatus Irmantas džiaugėsi, kad "išėjo ant nulio". Tačiau po pusmečio nusprendė, jog šiuo metu sriubų verslas neperspektyvus, ir bent kuriam laikui padėjo jame tašką.



2011 04 11

Paskelbk savo straipsnį

Rašyti komentarą

Pasiūlyk restoraną