Glutamatas – žiurkėms tukinti

Glutamatas – žiurkėms tukinti

Prekybos centrų lentynos tiesiog lūžta nuo įvairiausių skonių maisto produktų. Tačiau, anot specialistų, vienas produktas mums skanus, o kitas – ne, dažnai ne dėl individualių produkto savybių, o dėl cheminių maisto priedų, kurie išderina mitybos įpročius. Vyresnio amžiaus žmonės dar atsirenka, kuris maistas yra natūralesnis, tačiau vaikai mieliau renkasi sintetinius maisto produktus.

Glutamatas – žiurkėms tukinti

Vilnietė Indrė savo kailiu patyrė, ką reiškia priklausomybė nuo skonio, kai nusprendė iš esmės pakeisti savo šeimos mitybos įpročius ir pradėjo pirkti maisto produktus, kuriuose mažiau maisto priedų. Mitybos pokyčius keisti pradėjo nuo prieskonių.

„Iki šiol mes turėjome nusistovėjusį skonių „derinį“. Taip ir pirkdavau visada tą patį kečupą ar tuos pačius prieskonių mišinius. Tačiau, kai pradėjau rinktis ne prieskonių mišinius, kurių sudėtyje yra skonio stipriklis glutamatas, o atskirus prieskonius, vaikai šiuos pokyčius pastebėjo iš karto. Kai bandžiau jiems paaiškinti, kaip veikia glutamatas, jie pasibaisėję linkčiojo galvomis, tačiau vis tiek reikalavo senųjų prieskonių“, – atviravo pašnekovė. Moteris teigė anksčiau netikėjusi, kad nuo maisto skonio gali išsivystyti priklausomybė. Juk vaikai dar neturi suaugusiųjų valios maistą rinktis racionaliai, todėl jiems skonio poveikis pasireiškia itin stipriai.

Bene pirmasis apie maisto priedų keliamus pavojus prabilo vokiečių mokslininkas Michaelas Hermanussenas. Jis tyrinėjo natrio glutamato, produktų etiketėse paprastai žymimo E621 , poveikį žiurkėms. Viena grupė žiurkių buvo maitinama natūraliu maistu, antroji – tokiu pačiu maisto kiekiu, bet prisotintu glutamato, trečioji grupė gyveno natūraliomis sąlygomis.

Po dviejų mėnesių žiurkės, kurios maitinosi natūraliu maistu, niekuo nesiskyrė nuo lauke gyvenančių žiurkių. O štai žiurkės, kurios gavo maisto su glutamatu, pradėjo nuolat ėsti. Jos visiškai prarado saiko jausmą, todėl taip nutuko, kad vos paėjo. Ištyrus nutukusių žiurkių smegenis, paaiškėjo, kad toje jų dalyje, kurioje yra sotumo jausmo centras, ląstelės histologiniame preparate buvo tiesiog juodos.

Pirmieji nukentėjo amerikiečiai

Glutamatai – tai augalinės kilmės baltymai, kurie gerokai pagerina maisto skonį. Įbėrus jų į vieną ar kitą patiekalą, net ir kiečiausia šaldyta mėsa gali tapti gardėsiu. Tačiau šios medžiagos sukelia alkio jausmą.

Anot Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros vedėjos profesorės Janinos Tutkuvienės, moksliniai tyrimai rodo, kad kuo daugiau į žmogaus smegenis su krauju patenka glutamato, tuo labiau žmogus nori valgyti.

„Glutamatas – tai medžiaga, kuri „išklibina“ sotumo ir alkio centro veiklą, todėl žmogus nuolat nori valgyti. Ne paslaptis, kad toks maistas pirmiausiai išplito Amerikoje, kurios gyventojai šiuo metu labiausiai kenčia nuo nutukimo. Dar prieš dešimtmetį Amerikoje apsilankę europiečiai pašiurpdavo pamatę, kaip amerikiečiai nuolat kažką kramto. Ligoninėse buvo pristatyta konteineriukų su bulvių traškučiais, sausainiais, saldainiais ar gėrimais. Atrodė, tarsi žmonės būtų nuolat išbadėję. Net sporto klube buvo galima pamatyti vaizdelį, kaip žmogus mina bėgimo takelį vienoje rankoje laikydamas „Coca cola“, kitoje – bandelę“, – pasakojo mokslininkė. Šiandien ji su nerimu stebi dabartinius studentus, kurie taip pat nebegali išsėdėti paskaitos neatsigėrę ar ko nors neužkandę. „Tai rodo, kad sotumo jausmas ima trikti. Anksčiau tokių dalykų tikrai nebūdavo“, – įsitikinusi J. Tutkuvienė.

Anot pašnekovės, sotumo ir alkio centras susijęs su dar viena labai svarbia mūsų smegenų sritimi, kuri atsakinga už emocijas. Sutrikus jos veiklai, gali pradėti vystytis priklausomybė nuo maisto.

Anot mokslininkės, kiekvieno žmogaus skonis turėtų būti skirtingas ir priklausyti nuo arealo, kuriame jis gyvena, tačiau natrio glutamatas, pomidorų pasta ar dar mažai tyrinėta medžiaga GABA patinka visiems. Todėl šiandien tokio pat skonio maisto galima paragauti labai skirtinguose pasaulio kampeliuose. M. Hermanussenas, ištyręs apie 2 tūkstančius maisto produktų etikečių, visose jose rado šių minėtų trijų medžiagų. Ypač daug jų buvo ilgai galiojančiuose šaldytuose pusfabrikačiuose. Natrio glutamato gauname ir natūraliai. Kaip minėta, tai baltyminės kilmės medžiaga, kurios yra visuose baltyminės kilmės produktuose. Tačiau pastebėjus, kad ji sustiprina skonį, ši medžiaga pradėta gaminti dirbtinai. Anot J. Tutkuvienės, pakelyje bulvių traškučių natrio glutamato yra tiek, kiek jo žmogus gautų iš šešių kibirų mėsos.

Tyrimai neskatinami

Egzistuoja tyrimų, įrodančių, kad nutukimo epidemijos pradžia sutapo su maisto pramonėje įsigaliojusiu maisto priedų vartojimu. „Galima tik spėlioti, ko pridėta į šaldytą picą, kuri galioja 5-6 metus. Jei mokslininkas bent šiek tiek priklausomas, jis tvirtins, kad visi maisto priedai nepavojingi. Nepriklausomi tyrimai sako ką kita. Maisto priedai veikia, ir labai stipriai. Deja, šie tyrimai labai menkai finansuojami, jų rezultatus stengiamasi kuo greičiau paneigti, todėl jie vyksta tik entuziastų ir fanatikų dėka“, – teigė pašnekovė. Jei peržiūrėtume visus straipsnius nutukimo tema, anot J. Tutkuvienės, pastebėtume, kad vos 8 proc. iš jų aprašo medžiagas, kurios veikia mūsų smegenis. Tačiau keli tyrimai visgi įrodo, kad skonį sustiprinantis glutamatas veikia kiekvieną mūsų ląstelę.

Pati mokslininkė jau keletą metų prieskonių mišinius darosi pati. „Bent jau prieskonių su glutamatu vartoti nereikėtų. Mes ir taip šios medžiagos užtektinai gauname, kai mūsų pramonė perėjo į vadinamąsias „aukštąsias“ technologijas“, – teigė J. Tutkuvienė.

Maisto be glutamatų tenka ieškoti

Norint įsitikinti mokslininkės žodžių teisumu, tereikia parduotuvėje atidžiau skaityti produktų etiketes. Pastebėsite, kad glutamato yra beveik visur – daugumoje virtų ir rūkytų mėsos gaminių, padažuose, majoneze, konservuotose daržovėse, uogienėse ir daug kur kitur.

„Vis kalbama, kad mūsų maisto pramonė yra aukštų standartų. Tačiau teko girdėti, kad anksčiau kai kurių maisto priedų normatyvai buvo gerokai mažesni. Jei šie standartai būtų sovietiniai, seniai juos sukritikuotume. Tačiau kritikuoti Europos Sąjungos nedrįstame“, – svarstė pašnekovė.

Rimtus įrodymus, kad maisto priedai veikia ir mūsų psichiką, prieš keletą metų pateikė britų profesorius Džimas Stevensonas. Jis aprašė eksperimentą su dvyniais. Vienam iš jų dvi savaites buvo uždrausta valgyti kai kuriuos saldainius, gerti kelių rūšių gėrimus bei valgyti kai kuriuos produktus. Jau antrą eksperimento dieną šio berniuko elgesys pasikeitė. Jis tapo klusnesnis, noriau bendravo, tapo mažiau agresyvus. Oficiali Europos Sąjungos mitybos specialistų pozicija – maisto priedai yra griežtai kontroliuojami, todėl saugūs. Į produktą dedamas kiekis yra apskaičiuotas taip, kad nepakenktų, jei žmogus jo valgys kasdien.

„Manau, kad po truputį valgyti galima visko, net bulvių traškučių. Nieko tokio, jei retsykiais vaikas gaus jų saują. Juk jeigu drausime, jis tokio maisto tik dar labiau norės. Svarbiausia, kad neįprastų jų kramsnoti tarp pagrindinių valgymų“, – svarstė J. Tutkuvienė.

Parengta pagal www.sveikatossodas.lt

Paskelbk savo straipsnį

Rašyti komentarą

Pasiūlyk restoraną