Manėte, jog nuotaiką kelia saldumynai? Mokslininkai teigia priešingai. Pasak jų, geriausias antidepresantas – druska.
Ajovos universiteto mokslininkai (JAV), vadovaujant psichologui Kim Johsnon atliko „druskos“ bandymą su pelėmis: keletą dienų iš eilės graužikus maitino tik gerai pasūdytu maistu. Išaiškėjo, kad po sūraus raciono pelės tapo aktyvesnės ir gyvybingesnės. Tačiau svarbiausia, kad jos nuolat jautė šio prieskonio teikiamo malonumo priklausomybę. Mokslininkų teigimu, tai ir yra pagrindinis geros nuotaikos požymis. Juk esant depresijai žmogus praranda susidomėjimą išoriniams dirgikliams bei nesugeba jausti malonumo įprastiems gyvenimo džiaugsmams. Taip nutiko ir su pelėmis: be pasūdyto maisto jos nustojo rodyti susidomėjimą žaidimams ir įprastiems pomėgiems.
„Tai, kas normalioje būsenoje traukė peles, po to, kuomet mes iš jų valgiaraščio išbraukėme druską, jas nustojo dominti, o tai privedė mus prie tiesos“, - citavo Johsnon.
Žinoma, tokio elgesio depresija pavadinti negalima, pabrėžia mokslininkas. Gebėjimas jausti malonumą – pagrindinis šio sutrikimo siptomas. Todėl, mokslininkų manymu, druska esti savaime suprantamu antidepresantu, kas ir paaiškina mūsų potraukį šiam prieskoniui. Daugelis iš mūsų negalime valgyti nesūdyto maisto, o taip yra, kadangi organizmas reikalauja malonumo. Nors priešinga šio medalio pusė – padidintas kraujo spaudimas ir net galimos problemos su širdimi.
Remiantis paskutiniais duomenimis, pasaulyje, per parą vienas žmogus vidutiniškai suvartoja 10 gramų druskos. Tuo tarpu gydytojai rekomenduoja ne daugiau 4-5 gramų.
Mokslinikai iš skirtingų šalių taip pat išsakė įvairius siūlymus, jog išties mūsų organizmas reikalauja bent 8 šio mineralo gramų per parą. Tiesa, šioje teorijoje nemažai prieštaravimų. Dalinai, jie veda prie istorinio kontrargumento. Masinis druskos vartojimas pasaulyje prasidėjo palyginus neseniai. Dar praėjusiame tūkstantmetyje druska buvo vienas brangiausių produktų, kurį namuose turėjo ne kiekviena šeimininkė. Kaip gi mes tuomet apsiėjome be druskos?
Amerikiečių medikai rado ką į tai atsakyti. Jei jau gilintis į šią istoriją, visi mes, remiantis Darvino teorija, kilome iš suriūjų vandenynų. Nuo tada gyvi organizmai priklausomi nuo druskos. Kalbant apie druskos brangumą: viduramžiais bene vienintelis būdas konservuoti maisto produktus buvo sūdymas. Ir nors grynos druskos žmonės valgė nedaug, jie pakankamai jos gaudavo su maistu. Situacija nedaug kuo pakito ir šiandien. Nežiūrint į tai, jog druska yra pigiausias prieskonis, 70 procentų suvartojamo kiekio mes jau gauname su pagamintu maistu – greito maisto produktai, pusfabrikačių, patiekalų restoranuose.
Kyla klausimas: jei druska – malonumo šaltinis , ar negalima jos priskirti prie narkotikų? Juk nors šie ir veikia stipriau, bet principe – taip pat. Gali būti. Juk mes vartojame druską, nepaisydami, jokių perspėjimų apie galimą grėsmę, o tai vienas priklausomybės požymių“, - pritaria mokslinikai.
Raminta Skripkaitė
Šaltinis: www.aif.ru
Nuotraukos: www.corbis.com
Meniu..lt informacija
