Badas ateina (II dalis)

Globalią katastrofą gali sukelti grybeliai, kurie atakuoja žemiausią žemdirbystės piramidės aukštą – grūdus. Jie – milijardų žmonių mitybos pagrindas. Be grūdų neįsivaizduojamas gyvulių ir paukščių auginimas. Per paskutinius dešimtmečius žmonija nesusidūrė su rimtesnėmis grūdinių kultūrų ligomis, tačiau situacija greitai gali pasikeisti...

Visko kaltininkas būtų grybelis Puccinia graminis, kuris sukelia grūdinių kultūrų rūdį. Pastarasis puola žemės paviršiuje esančią augalų dalį, todėl sumažina grūdų kiekį, kurį užaugina augalas, kai kurie grūdai tiesiog sunyksta. Įvairios grybelio atmainos gali pakenkti rugių, avižų, miežių, kviečių pasėliams. XX amžiaus šeštame dešimtmetyje buvo išvestos tokios grūdų atmainos, kurios turėjo būti atsparios šiai ligai. Tada atrodė, kad badas žmonijai niekada nebegrės, tačiau 1999 metais Ugandoje (Rytų Afrika) buvo atrastas šio grybelio mutantas, kuris priklauso Puccinia graminis tritici rūšiai (sutrumpintas pavadintas Ug99). Evoliucija padėjo jam išgyventi; šįkart nukentėjo kviečių laukai. Paaiškėjo, kad praktiškai jokia grūdinių kultūra nėra iki galo atspari šiam grybeliui. Iš pradžių epidemija plito tik Afrikoje, tačiau neseniai vėjas ji nunešė už Raudonosios jūros, į Iraną, didelė tikimybė, kad ir į Pakistaną. Dabar grybelis plis į rytus bei šiaurę. Egiptas, Turkija, Indija bei Kinija – artimiausi Ug99 taikiniai. Šiose šalyse kviečių laukai – maisto šaltinis milijardams žmonių.

Teoriškai dar egzistuoja galimybė išvengti blogiausios pabaigos. Galima išrasti priemones, kurios sėkmingai kovos su šia liga, tačiau jos bus tokios brangios, kad ūkininkai tiesiog neįstengs jų įpirkti. Taip pat mokslininkai gali išvesti naujas grūdų rūšis, kurios bus atsparios šiam grybeliui, tačiau ši priemonė vėlgi bus efektyvi tik keletą metų. Jeigu Ug99 laimės lenktynes, laukia liūdnos pasekmės. Optimistiškiausiais paskaičiavimais, tuomet pasėlių derlius sumažėtų 40 proc.

Mažiau žemės – Žemėje
Kenkėjai neatrodo tokie grėsmingi palyginus su kitais pavojais, kurie jaudina mokslininkus. Toli ieškoti nereikia: visi puikiai žino, kad šiuo metu dirbama beveik visa žemė, kuri tinkama žemdirbystei, kitos teritorijos buvo „atkovotos“ iš motulės gamtos: deginamos džiunglės, kertami miškai. Pastarosios dirbamos žemės ekologiniai kaštai labai dideli, neverta net minėti klimato atšilimo. Tačiau net ir tos dirbamos žemės plotas, kurį žmonija naudoja dabar, mažėja dideliais tempais. Šio proceso priežastis labai paprasta – dirbama žemė, apsaugota nuo piktžolių, purenamas dirvožemis, pastoviai pustomas vėjo, nuplaunamas lietaus. Laukuose dirvožemio mažėja nuo 500 iki 10 tūkstančių kartų greičiau nei miškuose. Tuo tarpu kokybiškas dirvožemis atsinaujina labai lėtai. Reikėtų pridurti, kad žemės derlingumas dėl intensyvios žemdirbystės bei įvairių priemonių nuo kenkėjų naudojimo pastoviai mažėja. Taigi gali atsitikti taip, kad nors ir įstengsime apsaugoti pasėlius nuo kenkėjų, neturėsime kur sėti grūdų. Mokslininkai intensyviai dirba, stengdamiesi atrasti būdą, kaip kuo greičiau ir efektyviau būtų galima atkurti dirvožemį. Kol kas apčiuopiamų rezultatų nėra.

Džiūstanti planeta
Deja, tą patį galima pasakyti ir apie vandenį: Žemėje yra apie 1,3 milijardų kubinių kilometrų vandens – 97,5 proc. yra vandenynuose, kitų 2,5 proc. du trečdaliai sudaro ledynai ir ledo žemynai, likusio vandens didesnę dalį žmonės jau spėjo užteršti ir panaudoti. Požeminiai geriamojo vandens šaltiniai net nespėja atsinaujinti. Geriamojo vandens gamyba iš sūraus vandens būtų nebloga išeitis, tačiau kol kas šioje srityje nėra padaryta pažangos. Dėl šios priežasties apie milijardas žmonių neturi priėjimo prie saugių geriamojo vandens šaltinių, o pasėlių laistymas bei užtvindymas vandeniu (pvz., ryžių laukų) tampa kur kas sudėtingesne užduotimi. Šiuo atveju žemdirbiai gali tik laukti, kol mokslininkai išras efektyvesnes sūraus vandens perdirbimo į geriamąjį vandenį technologijas, išves augalus, atsparesnius sausrai.

Parengė Elena Germanovič
Šaltinis: Focus.pl
Nuotraukos: www.freephotos.com
Meniu.lt informacija