Ant pietų stalo – kepsnys su GMO padažu

Ant pietų stalo – kepsnys su GMO padažu

Genetiškai modifikuoti organizmai (GMO), kaip besistengtume jų išvengti, skverbte skverbiasi į mūsų gyvenimą. Sveiko gyvenimo būdo aktyvistai, kaip velnias kryžiaus bijantys visokių E, GMO, tirštiklių, kvapiklių ir kitokių priedų maiste, vargu ar žino, kad net iš patikimo ūkininko pirkta mėsa, kurią jie valgo, gali atsiliepti palikuonims.

Mat dauguma lietuvių ūkininkų ir net tie, kurie paršiuką augina dėl savęs, gyvulius ir paukščius šeria kombinuotaisiais pašarais, kuriuose yra genetiškai modifikuotų augalų – sojų, rapsų – dalių. O ūkininkai, norintys greitai užauginti paršelį, galbūt netrukus jį šers ir genetiškai modifikuotomis bulvėmis – pavasarį Europos Komisija leido jas auginti ir Europos Sąjungoje. Kad Lietuvoje nėra kur nusipirkti ekologiškų, GMO neturinčių pašarų, įsitikino ir ūkininkas bei verslininkas Artūras Miežanskas.

„Lietuvoje niekas negamina kombinuoto pašaro be modifikuotų rapsų, sojų, kukurūzų ir kitų priedų, kurie atvežti iš užjūrio. Žmonių, vartojančių kiaulės, vištos, kalakuto ar kitų gyvūnų, kurie buvo šeriami modifikuotais pašarais, mėsą, laukia nenuspėjamos pasekmės jų pačių ir palikuonių sveikatai.

Lietuvoje taip šeriama tik antrą dešimtmetį ir pasekmės dar nepastebėtos. Bet jos jau pastebimos Amerikoje, kai kuriose Europos šalyse“, – „Vakarų ekspresui“ sakė A. Miežanskas, gyvulius savo žemėje auginantis natūraliomis sąlygomis.

Paklausūs tik pigūs pašarai

„Ar pirktumėte kiaulieną, jei ji būtų 3 litais brangesnė?“ – paklausė AB „Kretingos grūdai“ darbuotojas, kai pasidomėjau, kodėl visame jų gaminamame pašare yra GMO.

Kad tų GMO yra, galima įsitikinti ir peržvelgus jų internetinėje svetainėje pateiktą gaminamų produktų sąrašą. Įmonės vykdantysis direktorius Steponas Baltuonis neslepia: įmonė pašarams gaminti tikrai naudoja Europos Sąjungoje leidžiamus modifikuotus augalus, dažniausiai – sojos pupeles. Kaip reikalauja Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, jei bent viena pašaro sudedamoji dalis yra genetiškai modifikuota žaliava, pirkėjas įspėjamas produkto etiketėje.

„Vartotojai nenori ekologiškų pašarų, todėl jų negaminame. Lietuviams svarbu ne kokybė, o kaina. Jei turėtume ieškoti nemodifikuotos sojos, pašaras kainuotų apytikriai 10–30 proc. brangiau. Sojos baltymas, kuris reikalingas paukščiams ar kiaulėms, yra gana pigus, o dėti lietuviškų pupų, žirnių, nemodifikuotų rapsų išspaudų būtų per brangu. Tuomet bankrutuotume, konkurentai mus „suvalgytų“, – sakė direktorius.

Kita vertus, tai sudarytų puikias sąlygas į Lietuvą pigius pašarus vežti lenkams. Beje, šie, užauginę kiaulę pigiais pašarais su GMO, jau rimtai konkuruoja su lietuviais ūkininkais, įveždami ir pardavinėdami skerdieną mažesnėmis kainomis.

S. Baltuonis neneigia, jog net kaimo močiutė, paršelį auginanti sau, dažnai iki 15 kg jį išaugina „kombikormomis“ su GMO. Ypač be kombinuotųjų pašarų neišsiverčiama, jei namie neauginama karvė. Paaugusiam paršeliui duodama savo ūkyje išaugintų bulvių, grūdų, burokų lapų. Kiaulė auginama ilgiau, bet mėsa būna skanesnė nei maitinant gyvulį kombinuotais pašarais.

„Į pašarus bulvių gliuteno nededame, nes pagal kainą neapsimoka. Modifikuotos sojos dedami vos keli procentai. Jei pradėsime genetiškai modifikuoti bulves, nežinia kuo viskas baigsis“, – sakė pokalbininkas.

Valgyti leidžia, tyrinėti – ne

Lietuvos žemdirbystės instituto Vėžaičių filialo direktorė Danutė Karčiauskienė „Vakarų ekspresui“ sakė, jog tyrimo tikslais auginti genetiškai modifikuotas bulves pasiūlymo nėra gavę. Ir, ko gero, nenorėtų.

„Kai prieš trejus metus gavome pasiūlymą auginti modifikuotus rapsus, nepavojingus nei aplinkai, nei biologinei įvairovei, Lietuva sutikimo nedavė, nepaisant to, kad Europoje jie auginami. Buvome atakuojami taip, tarsi ruoštumėmės visus išnuodyti. Manau, jei neleidžia auginti modifikuotų rapsų, neleistų auginti ir bulvių. Pirmiausia, manau, turėtų būti atlikti moksliniai tyrimai, paskui leista auginti“, – pasakojo direktorė.

Jos požiūriu, tai, kad parduotuvėse pilna produktų su GMO, kad jų yra kombinuotuosiuose pašaruose, kuriais šertų gyvūnų mėsą valgome, o neleidžiama patiems atlikti mokslinių tyrimų, prasilenkia su logika.

„Modifikacija modifikacijai nelygu. Yra tokių genų, kurie tikrai gali keisti aplinką ir skatinti išsigimimą, – rizikos yra. Bet pirmiausia reikia atlikti tyrimus. Lietuva turi būti suinteresuota ištirti ir turėti savo duomenis, ir tik po to spręsti, ar leisti modifikuotus augalus įvežti, auginti ar gaminti iš jų produkciją“, – teigė D. Karčiauskienė.

A. Miežanskas: „Sveikų produktų paklausa kyla“

Kaip turi būti augintas gyvulys ar paukštis, kad jo mėsa atitiktų aukščiausius kokybės kriterijus? Ar užtenka jam duoti ekologišką pašarą, kuriame nebūtų genetiškai modifikuotų augalų dalių?

Ekologiškais pašarais šerto gyvulio mėsa dar nėra aukščiausios kokybės. Tik natūraliai augusio gyvūno mėsa gali turėti gerą skonį.

Svarbus mėsos kokybės kriterijus yra gyvūno amžius. Daugelis ūkininkų gyvulius peraugina. Avinai gali užaugti iki 150 kg, tačiau reikia skersti, kai sveria 50 kg, – vėliau mėsa tampa pernelyg riebi, specifinio skonio, kieta. Žąsis, antis ūkininkai augina iki Kalėdų. Bet šių paukščių mėsa skaniausia trečią mėnesį. Tokios mėsos ūkininkai šiuo metu Lietuvoje nepasiūlo.

Ar tvarte auginamas paršiukas gyvena nenatūraliai? Kaip auginami jie jūsų ūkyje?

Mes auginame žolėdžius, patys gaminame pašarus, žemes tręšiame tik natūraliu mėšlu. Stengiamės, kad gyvuliai net žiemą galėtų išeiti į lauką. Šalčio gyvūnai nebijo, mielai ėda lauke, užsigrūdina ir neserga. Jie tik nemėgsta vėjo ir lietaus, tad įrengėme pastoges, kad galėtų pasislėpti.

Daugelis ūkininkų Lietuvoje laiko gyvulius nešvariuose tvartuose. Tvartai nevėdinami, gyvuliai kvėpuoja iš mėšlo išsiskiriančiu amoniaku, todėl mėsoje kaupiasi nitratai ir kitos kenksmingos medžiagos. Todėl net šeriant gyvulius geru pašaru mėsa gali būti prastoka.

Gyvūnai turi kvėpuoti grynu oru, tvartas turi būti gerai vėdinamas, valomas, pakreikiamas, tuomet mėsa bus gera. Pavyzdžiui, jei paukščiai galės išeiti į lauką, palesti ko jie nori – akmenukų, žolės, gautų saulės, tuomet paukštienos skonis ir energetinė vertė būtų aukštos kokybės.

Lietuvoje duodamų gyvūnams pašarų sudėtyje yra ne tik genetiškai modifikuotų augalų dalių. Augintojai, siekdami mažinti riziką ir savikainą, duoda augintiniams augimą skatinančių hormonų. Paukščiams profilaktiškai duodami antibiotikai, kad nekiltų infekcinių protrūkių.

Susidaro įspūdis, kad net kaimo močiutės užsiaugintos kiaulės mėsa nėra tokia jau ekologiška kaip dažnai manoma?

Žinoma, jei močiutė neleidžia gyvūnų į lauką, šeria buitinėmis atliekomis ar „kombikormomis“. Nesuprantu to. Juk galėtų padaryti diendaržį ir kiaulės puikiai augtų šeriamos žole, lauko aptvare išsiknistų šaknį, grybą. Šitaip užauginto paršiuko mėsa būtų ne tokia riebi, gero skonio, aromatinga.

Auginti gyvulį natūraliomis sąlygomis, šerti ekologišku maistu atsieina daug brangiau. Brangsta ir mėsa...

Manau, kad mėsos nedaug reikia valgyti. Geriau už tuos pačius pinigus nusipirkti brangesnės mėsos, bet perpus mažiau – naudos sveikatai būtų daugiau. Reikia valgyti ne tam, kad būtume sotūs, o kad gautume reikalingų organizmui medžiagų. O jų geroje mėsoje daug.

Tačiau per mėsą, teigiama, persiduoda mums gyvulio jį žudant išgyventas stresas... Vegetarai teigia, kad todėl mėsėdžiai yra pikti ir agresyvūs.

Taip, masiškai parduodamoje mėsoje yra adrenalino. Pastebėta, kad pastaraisiais dešimtmečiais padidėjo žmonių nervingumas, agresyvumas, daugėja psichikos ligų, susijusių su per dideliu adrenalino kiekiu, gaunamu iš mėsos. Tai – didelių skerdyklų problema.

Anksčiau ūkininkai užsiauginę paršelį patys jį pasipjaudavo, nespėjus šiam išsigąsti ir pajusti pavojaus. Tad mėsoje adrenalino nebuvo. Anksčiau daugiau vartota žvėrienos – gyvūnai taip pat nušaunami nespėję išsigąsti.

Dabar kiaulės ir galvijai transportuojami bandovežiais į skerdyklas ir patiria didžiulį stresą. Todėl net labai gero jaučio mėsa gali tapti nevalgoma. Mes savo gyvūnus skerdžiame mažoje skerdyklėlėje netoli ūkio ir stengiamės, kad jie patirtų kuo mažesnį stresą.

Bet kodėl Lietuvoje taip mažai šitaip ūkininkaujančių žmonių? Juk ir laisvų žemių netrūksta...

Gal ūkininkavimo tradicijas sugriovė santvarkų keitimasis. Be to, nėra sudarytos geros realizavimo sąlygos. Tik per krizę leista produkciją pardavinėti ūkininkų turgeliuose. Iki tol turguje ūkininkas stovėjo kampe, o ten nieko neparduodavo. Kadangi visi ieškojo kuo pigesnės produkcijos, nesiekta kokybės. Tik dabar atsiranda geros mėsos paklausa. O kai yra paklausa - atsiras ir pasiūla.

Ties skurdo riba balansuojantys lietuviai, be abejo, ieško pigios mėsos. Ką jie nusiperka turguje ar parduotuvėje?

Didelėms įmonėms patiekti šviežią niekuo neapdorotą mėsą gana sudėtinga. Kol ji pereis per visus sandėlius, pateks į prekybos centrą – praeis daug laiko ir mėsa praras savo išvaizdą, pasens. Todėl, kad galima būtų pratęsti galiojimo laiką, mėsa vienaip ar kitaip apdorojama cheminėmis medžiagomis.

Turguje pardavinėjama mėsa dažniausiai atvežta iš Lenkijos. Tinkamai užaugintos kiaulės mėsa rinkoje brangi, 5–7 litai gyvojo svorio. Lenkiška kiauliena nesiekia nė 4 litų gyvojo svorio, nėra pridėtinės vertės mokesčio (PVM). Lietuviškos kiaulienos iš kiaulių komplekso kaina didesnė, dar priskaičiuotas PVM, todėl kaina pakyla dar 21 proc. Todėl lietuviška kiauliena negali konkuruoti su lenkiška. Kol šių dalykų valdžia nesutvarkys, situacija nesikeis.

Beje, Lietuvoje parduodama jautiena – tai išbrokuotų pieninių karvių mėsa. Jaučių mėsos supirkimo kaina 2–3 kartus aukštesnė, beveik visą ją superka rusai, europiečiai bei žydai. 

Ar seniai domitės tuo, ką dedate į burną?

Seniai. Pirkdamas mėsą turguje, pastebėjau, kad ne visada pavyksta įsigyti geros kokybės produktą. Pagaminto valgio skonis taip pat buvo nevienodas. Pradėjau tuo domėtis... Pastebėjau, jei mėsa chemiškai apdorota, ji turi specifinį kvapą ir skonį, iš jos pagaminti gerą patiekalą sudėtinga.

Jūs mėsą parduodate Vilniaus ūkininkų turgeliuose, tiekiate restoranams, priimate užsakymus internetu. Kodėl nerandame jos prekybos centruose?

Bandome siūlyti prekybos centrams, tačiau jiems svarbu žema kaina, bet ne kokybė. Mielai mūsų produkcija prekiauja natūralaus maisto krautuvėlės. Užsienyje gausu krautuvėlių, kur galima rasti geresnės kokybės produktų. Visoje Europoje tokių produktų paklausa sparčiai kyla. Žmonės tampa sąmoningesni ir Lietuvoje – tai jaučiame didėjant gerų produktų paklausai.


Nuotrauka: inmagine.com

2010 06 15

Paskelbk savo straipsnį

Rašyti komentarą

Pasiūlyk restoraną