Alus liejasi laisvai (II dalis)

Alus liejasi laisvai (II dalis)

Jaukią ir savitą alaus vartojimo aplinką galima sukurti remiantis ne vien tik lietuviškomis tradicijomis. Jau porą metų pačioje Vilniaus senamiesčio širdyje, siauroje ir judrioje gatvėje, greta Dominikonų, veikia vienintelė Lietuvoje airiška aludė „The Dubliner“. Įkurta istoriniame XV amžiaus pastate, menančiame daugybę savininkų ir nuomininkų, aludė turi unikalų sgrafito technika išmargintą fasadą, paveldėtą iš kadaise čia veikusios antikvariato parduotuvės. Kaip ir „Auloje“, „The Dubliner“ atlikti didelių interjero rekonstrukcijų ir transformacijų nebuvo galima dėl paminklotvarkos taisyklių. Tad naujieji savininkai, kurių tarpe – keli anglai ir tik vienas airis, apsiribojo tik aiškesniu patalpų paskirstymu, naujais baldais ir saikingu sienų dekoru. Pagrindinis pastarojo motyvas, savaime suprantama, yra žalias dobilo lapas – nacionalinis Airijos simbolis. Kodėl anglai sumanė įsteigti mūsuose būtent airišką „pubą“? „Jei mes, anglai, sakome „Pub“, turime omenyje paprasčiausią aludę, o „Irish Pub“ mums – jau intriguojanti vieta su savita nuotaika“, – teigia Andrew, vienas baro įkūrėjų. Be airiškų patiekalų ir privalomo „Guiness“ alaus, čia galima „paragauti“ šarmingos ir atpalaiduojančios europietiškos atmosferos, kuri vilioja tiek vilniečius, tiek miesto svečius. Ją perteikia visa baro erdvė, padalinta į jaukias „temines“ sales (sporto, muzikos, literatūros) bei jose apgalvotai išdėstytos smulkmenos: įvairių šalių laikraščiai ant stalelio prie įėjimo, sportiniai atributai, diplomai ir nuotraukos, taip pat rašytojų portretai bei poetiniai tekstai, įrėminti ir iškabinti ant sienų skirtinguose kampuose. Papildomo žavesio „Dublineriui“ suteikia aiškiai jaučiama britų meilė „seniems geriems dalykams“. Pavyzdžiui, darniai parinkti klasikinio stiliaus baldai, visai neseniai pagaminti Lietuvos ir Lenkijos įmonėse, atrodo, čia bestovį bent porą dešimtmečių, o durys kleba taip, kad, rodos, varstyti jas pradėjo dar mūsų seneliai. Beje, bare duoklę teko atiduoti ne tik airių ir britų, bet ir lietuvių pomėgiams. Pavyzdžiui, puikų tamsinto medžio baro prekystalį teko sumažinti kone dviem trečdaliais, nes lietuviai daug mieliau renkasi staliukus, o nuotraukas, pakabintas greta tualetų, teko papildomai pritvirtinti varžtais, kad neišsineštų suvenyrų „mėgėjai“...

Gedimino prospekto gale, netoli Seimo, veikiantis čekų virtuvės restoranas „Pas Rudolfą“ (tiksliau, „Pas Rudolfą II“) perėmė kadaise čia buvusio baro „Prie Parlamento“ šlovę, o kartu ir dalį jo lankytojų. Baras pavadintas XVI a. Habsburgų dinastijos valdovo, daug prisidėjusio prie alchemijos ir alaus gamybos plėtojimo Čekijoje, garbei, tad interjere apstu užuominų apie šlovingąją šios šalies praeitį. Ko verta vien tik viduramžių ginklų ir šarvų kolekcija! Kiekvienas lankytojas gali pasimatuoti kovinio šalmo kopiją ir, tarkim, padedamas rūpestingų kolegų, įsitikinti jo tvirtumu. Tiesa, ne visi jie tiksliai atitinka Rudolfo epochą, bet vis tiek atrodo labai įspūdingai. Taip pat verta dėmesio unikali alaus bokalų kolekcija, eksponuojama antro aukšto salės vitrinoje. Iš kitų specifinių interjero detalių paminėtinos įspūdingos senųjų Čekijos alaus daryklų nuotraukos bei keli šlovingojo Rudolfo portretai. Restorano baldai ne tokie saviti. Daugelis kėdžių ir krėslų buvo pagaminti „Thonet“ fabrike, kuris kadaise karaliavo Austro-Vengrijos baldų rinkoje, tad jų deriniai su klasikinėmis tamsaus medžio spintomis bei baro lentynomis daro pakankamai įtaigų Vidurio Europos interjero įspūdį. Savita aplinka ir puikus alus nemažą būrį sostinės gyventojų ir svečių jau pavertė ištikimais Habsburgų dinastijos pasekėjais.

Kaip žinia, ragauti alų yra žymiai smagiau besiklausant įmantrios ir spalvingos istorijos. O pasakoti ją galima ne tik žodžiu, bet architektūros bei dizaino kūriniais. Steigiant alaus restoraną „Bravarija“ prekybos ir pramogų centre „Akropolis“, jo lankytojams buvo nuspręsta pasekti pasaką apie tolimąją alaus mėgėjų šalį Vokietiją. Architektui Valerijui Starkovskiui netgi teko dviem savaitėm keliauti į tikrąją Bavariją, kad susipažintų su vietinių aludžių istorija, architektūra ir įvaizdžio kūrimo ypatybėmis. Daugelis idėjų ir pastebėjimų vėliau buvo pritaikyta Vilniuje atidarytame restorane, atsižvelgiant į „Akropolio“ lankytojų kontingentą ir jo veiklos specifiką. Kaip ir daugelyje kitų prekybos milžino objektų, „Bravarijoje“ stengiamasi bet kokia kaina patraukti lankytojų dėmesį, o vėliau sudominti juos įdomiais ir netikėtais pasiūlymais. Dėl to interjerą buvo nuspręsta paįvairinti scenografijos elementais. Pavyzdžiui, prie restorano įėjimo atsirado butaforinis medis ir maža naminių gyvūnų ferma, o tranzitinis pasažas buvo paverstas viduramžių miesto fragmentu su margais namų fasadais. Pagrindinė salė virto miestelio aikšte su dekoratyviniu fontanu, gatvės žibintais, fachverkiniais namų fasadais ir klinkerio grindiniu. Šalia įėjimo į specialias nišas, esančias už įspūdingų grotų, buvo sukrauti vardiniai klientų bokalai – taip pat iš vokiečių pasiskolinta idėja. Galbūt visa tai būtų galima traktuoti beveik rimtai, jeigu ne lubas dengiantis didžiulis plastikinis tentas, vaizduojantis idiliškai žydrą dangų su baltais debesėliais. Tiesa, bendrąjį vaizdą kiek pagadino palei langus riogsantys alaus gamybos rezervuarai, tačiau, kita vertus, dėl jų visas procesas įgavo ištaigingo vaizdingumo. Pasak V. Starkovskio, remiantis lietuviškos ir bavariškos virtuvės panašumais, buvo siekiama sukurti lankytojams nuolat veikiančio „minioktoberfesto“ nuotaiką, susodinant juos prie ilgųjų stalų kuo tankiau ir draugiškiau. Bet šiame straipsnyje jau išvardintos priežastys privertė pakoreguoti išplanavimą ir aplink fontaną, „aikštės“ centre, surikiuoti daugybę nedidelių stalelių. Dėl viso to vakarais gyvenimas „Bravarijoje“ virte verda, o aplinkos įkvėpti lietuviai ryžtingai mokosi vokiečių kalbos ir alaus vartojimo kultūros pradmenų.

Skirtingai nei romantiškojo senamiesčio, oro uosto aplinka neskatina ilgų nuoširdžių pasisėdėjimų – viskas dvelkia dalykišku racionalumu. Belaukdami lėktuvo, žmonės užsuka į barus bei kavines nebent tam, kad numalšintų troškulį arba nuslopintų skrydžio baimę. Vilniaus oro uosto naujojo terminalo išvykimo zonoje esančio „Heineken“ alaus baro interjeras patvirtina racionalią kelionių filosofiją. Įmonei, atstovaujančiai garsiam užsienio prekės ženklui, paprastai keliami griežti reikalavimai, net ir interjero įrengimo srityje. O garsieji olandų alaus gamintojai, išgirdę apie lietuvių norą įrengti vien tik jų produkcija prekiaujantį barą, apsiribojo bendrais nurodymais ir reklaminės medžiagos bei suvenyrų tiekimu. Pagrindinę įvaizdžio idėją, suformuotą direktoriaus Igno Krivicko, realizavo dizainerė Beata Sinkevič. Kai kurias interjero detales, pavyzdžiui, baro šviestuvus, padėjo išrinkti įmonės akcininkai, turintys patirties barų ir kavinių įrengimo srityje. Galutinis rezultatas, galima sakyti, radikaliai skiriasi nuo visų panašaus profilio įstaigų Lietuvoje. Kad ir kaip beieškotume, bare nerasime nei vienos užuominos apie tautinį „alaus kultą“ – nei medinių suolų, nei molinių ąsočių. Priešingai, viskas dvelkia tvarkingu europietišku santūrumu, kurį galėtume priskirti vadinamajam „tarptautiniam stiliui“. Iš tiesų, tokį interjerą galėtume pamatyti bet kurioje pasaulio didmiesčio įstaigoje, todėl tarptautinis oro uostas, mūsų vartai į platųjį pasaulį, yra tam tinkamiausia vieta.

Apie 70 vietų „Heineken“ baro salėje tvarkingai sustatytos lengvų metalo konstrukcijų kėdės ir staliukai, o palei sienas driekiasi masyvių minkštasuolių juosta. Spalvinio sprendimo pagrindą sudaro tamsaus medžio, natūralios odos ir poliruoto metalo kontrastas, dvelkiantis prabangiu „naujuoju funkcionalizmu“. Dalykišką baro atmosferą papildo šaltas bendrasis apšvietimas. Vadinamoji galinė siena atsiveria tiesiai į išvykimo salės erdvę, kurios plieniniai turėklai ir kitos metalo konstrukcijos savaip antrina pagrindinėms baro interjero detalėms. Viena jų – į akis krentantys metaliniai baro šviestuvų burbulai, ne tik išryškinantys reikšmingąją baro vietą, bet ir užsimenantys apie madingąjį 7 dešimtmečio stilių. Specifiniams „Heineken“ bruožams bare visų pirma atstovauja „firminė“ žalia spalva, kuria nudažyta plati šoninė siena, o taip pat serija elegantiškų reklaminių plakatų. Originalus baro akcentas yra itin ilga firminių butelių eilė, išrikiuota per visą viršutinės lentynos ilgį (daugiau nei 6 m). Tokią stiklo taros sankaupą jau galima laikyti nebe reklamine ekspozicija, o spalviniu interjero akcentu, kurio smaragdinė šviesa baro lankytojams žada didžiuosius kelionių nuotykius.

Apibendrindami galėtume teigti, kad, pratęsiant gilias tautines alaus gėrimo tradicijas, šiandien rinkoje atrandama vietos ne tik naujoms jo vartojimo formoms, bet ir originaliems interjero dizaino sprendimams, atitinkantiems vartotojų poreikius ir aplinkos kontekstą.

Audrius Vyšniauskas
Nuotraukos Andriaus Zeigio
Pirmoje - „The Dubliner“
antroje - „Pas Rudolfą“ interjere taikiai sugyvena įvairių istorinių stilių detalės
trečioje - „Bravarijos“ pagrindinė salė primena Pietų Vokietijos miestelio aikštę
ketvirtoje - „Heineken“ barą puošia įspūdingo ilgio alaus butelių rikiuotė 
Meniu.lt informacija

Paskelbk savo straipsnį

Rašyti komentarą

Pasiūlyk restoraną