Vilniaus centre – Paryžiaus priemiestis (Vilnius)

Vilniaus senamiestyje, Savičiaus g., kiek atokiau nuo pagrindinių kelių, jau geras pusmetis veikia prancūzų restoranėlis „Les Amis“. Apsilankius paaiškėja – skirtas tiems, kurie jaučia nostalgiją mielom prancūzų užeigėlėm, kur vakarais daug kalbų, šurmulio, skamba tyli foninė muzika (prancūziška, žinoma), paprasta, bet nebūtinai prasta prancūzų virtuvė.

Žodis „prancūzų“, kalbant apie „Les Amis“, turi ir papildomą reikšmę. Restoranėlis siūlo ne tik prancūzų virtuvę bei atmosferą; prancūzas yra jo šeimininkas, anot pasakojimų, prieš gerus aštuonerius metus Bahamuose nusižiūrėjęs lietuvę ir nedelsdamas ją vedęs.

Jau vėliau, po „tiriamosios“ vakarienės, „Les Amis“ šeimininkas p. Žanas Lukas (Jean Luk) pasakojo, jog tokio stiliaus restoranėlis jo vizijose skirtas šeimai: kad lankytojai galėtų čia jaukiai pasėdėti tarsi savo virtuvėje, su vaikais, draugais, taip, kaip įprasta jo gimtojoje šalyje.

„Les Amis“ nėra, kaip sakoma, brangi vieta (salotos 5,50-9,50 Lt; sriubos jų valgiaraštyje dvi – 4,50-5,50 Lt; užkandžiai 6,50-13,50 Lt; karštieji patiekalai 6,50-24,50 Lt; desertai 5-12,50 Lt). Nepavadinsi ir respektabilia: interjeras paprastas, – profesionalaus dizainerio rankos čia vargu ar būta. Užtai mielas: įrėmintos fotografijos ant sienų, daugeliui matytos iš Prancūzijos lauktuvių vežamos prieškario laikų plakatų reprodukcijos, nuomojant patalpas iš šeimininkų „palikimo gautas“ tapybos darbas su trimis vienuoliais prie stalo. Dar – prezidento Valdo Adamkaus su šeimininkų dukrele nuotrauka nišoje, greta – kelios knygos apie vynus. Tai ir visos puošmenos.

„Vėlyvųjų europietiškų pietų“ į „Les Amis“ atėjome ne visai atsitiktinai – teko girdėti apie čia puikiai ruošiamą Gaskonijos regiono patiekalą – anties kojelę „confit“ (kitaip sakant, virtą riebaluose) su pupelėmis. Dar nespėjus atsisėsti, padavėja, tiesdama valgiaraštį, išspausdintą ant dviejų paskirų lapų, lyg kiaurai matydama įspėja, ko norėsime: „anties kojelės ir oto filė nebeturime“. Bandome išsiaiškinti, kas tie nenaudėliai, sutrikdę nepertraukiamą ančių ir otų tiekimą į „Les Amis“. Maloni, natūraliai paslaugi padavėja paaiškina, jog taip elgiasi „vieni ne visai garbingi tiekėjai, nuolat žadantys ir nuolat vėluojantys“.

Reikia vyriausio virėjo  
Taigi - renkamės iš to, kas yra. Valgiaraštis, tiesą sakant, negausus. Kita vertus – ir restoranėlis nedidelis: viršutiniame aukšte stovi vos 7 staliukai. Valgiaraštis, reprezentuojantis prancūzų virtuvę, yra. Iš užkandžių – sraigės, pagamintos pagal burgundų tradicijas (12,50 Lt). Knieti pridurti apie jas: panašu, jog gamintos ne visai laikantis recepto, jeigu matuosime pagal 1988-aisiais Varšuvoje išleistą knygą „Prancūzų virtuvė šiokiadieniams ir šventėms“, tačiau skanios. O pačios vynuoginės sraigės, pasakojo padavėja, į restoranėlį tiekiamos iš „fabriko Naujojoje Vilnioje“).

Kitai prancūzų virtuvei atstovaujantį užkandį – varlių kojeles (14,50 Lt) paliekame kitam kartui.

Iš dviejų sriubų – dienos ir svogūnų – svečiai renkasi pastarąją. Ponia, netrumpą laiką praleidusi Prancūzijoje, nepasikuklina vėliau priėjusiam šeimininkui pareikšti, jog svogūnų sriubų ji valgiusi ir gerokai skanesnių, tirštesnių. Šeimininkas kiek sutrinka, tačiau teisinasi viręs „tikrai iš vištienos, ne iš sultinio kubelių“.

„Na, gerai, gal pagailėjau prieskonių“, – taikiai nusileidžia. Ir priduria: jūs juk žinote mano virtuvės problemas. Esą jis vis niekaip nerandantis tinkamo virtuvės vyriausio virėjo, o pats ne taip jau ir mėgsta gaminti.

Svogūnų sriubos trūkumus atperka draugiška atmosfera: reiktų gerai paieškoti restorano savininko, kuris lankytojams prisipažintų šiuo metu virtuvėje turįs problemų. Akivaizdu, problemų jis turi ir kitokių: ventiliacija. Vėliau paaiškėja, jog patalpas p. Žanas Lukas išsinuomojo be ventiliacijos, o karas su tikraisiais šeimininkais dėl jos įrengimo vyksta iki šiol. Bet užtai šeimininkas nepasibodi nunešti tuščią lėkštę nuo stalelio, pakalbinti kitus svečius, kaip įprasta Vakarų Europoje. Teisybė – malonaus aptarnavimo čia galima pasimokyti. Nesvarbu, kad stalo įrankiai – ne rinktiniai, o vynas pilamas į bet kokias taures. Svarbu – atmosfera. Dažniau čia užsukantieji pasakojo, jog šeimininkas lygiai malonus su visais svečiais. Tiesa, dvi persona non grata šioje kavinėje yra. Tai du prancūzai, čia nelaukiami dėl arogantiško elgesio su kitais lankytojais.

Laikas rašyti pažymius: aptarnavimas – puikus. Padavėja draugiškai atsakinėjo į visus (iš kur sraigės? iš kur moliuskai? kodėl taip karšta? ir t. t.) klausimus, diplomatiškai pamokė, kaip elgtis su žnypliukėmis sraigėms, kur dėti moliuskų kiautus ir pan. Dėl restoranėlio intymumo rimtam verslo žmonių posėdžiui ši vieta tikrai netiks, juolab, kad nesunkiai išgirsi, kokiomis paslaptimis prie kito stalelio dalijasi garsiakalbis lankytojas. Taigi už aplinką respektabilių verslo pietų požiūriu skaudančia širdimi tenka rašyti trejetą. Kaip ir už valgiaraštį, kuriame vis dėlto mažoka autentišką prancūzų virtuvę atspindinčių patiekalų. Už automobilio statymą, be abejo, dvejetas. Dėl to, jog siaurutėje Savičiaus gatvėje jo išvis nepastatysi, nepastatysi ir restauruojamoje Rotušės aikštėje.

Odė pyragėliui
21 val. vakaro viršutiniame restoranėlio aukšte (yra ir rūsys) užimti visi staliukai. Klega, šurmuliuoja. Tiesa, karšta. Dėl tos pačios ventiliacijos trūkumo atidaromos durys. Kol nešalta, labai gerai, bet ką jie darys žiemą?

Ragautų patiekalų „aptarimą“ pradedame nuo ... pyragėlio. Ištisą odę „Mascarpone“ sūrio pyragui (5,50 Lt) sudėjo jį užsisakęs svečias, didelis saldėsių mėgėjas: „Lietuvoje labai reta, kai pyragėlis ne saldus, o su skoniu. Čia aiškus ir skonis, ir kvapas. Sveikas, dietinis ir lengvas. Gurmanams“.

Toliau - triušis garstyčių padaže (18,50 Lt) – puikus, minkštutėlis; garstyčių padažas švelnus, puikiai derėjo su makaronų garnyru. Moliuskai baltojo vyno padaže (19,50 Lt) – moliuskai, nesunku suprasti, – šviežutėliai, tiesiog kvepia. Tačiau ir jų padažą ištikusi svogūnų sriubos liga - turėtų būti tirštesnis, o vietoj sūrumo jaustis bent šioks toks žadėtojo baltojo vyno dvelksmas. Įdaryta vištos krūtinėlė (14,50 Lt) ir kiaulienos liežuvis „provansalietiškai“ (13,50 Lt) – skanu, sotu (su vienodais bulvių košės kalneliais), tačiau, kaip sakoma, – nieko ypatingo, kaip ir avokado salotos su krevetėmis (8,50 Lt). Tikrai ne iš tų patiekalų, kurių ateitum čia, norėdamas pajusti prancūzų virtuvės ypatumus. Kita vertus, jie ir atspindi deklaruojamą paprastą, racionalią, ne itin brangią tos šalies „virtuvę liaudžiai“. Susigundžius čia užsukti, vertėtų užsisakyti cikorijų su kiaušiniais (9,50 Lt). Tai puikios, gaivios salotos, įdomios, juolab, kad Lietuvoje jos nėra populiarios. Patiekalus užgėrėme baltuoju namų vynu (500 ml – 12,50 Lt). Paprastas, neįpareigojantis. Kiti vynai nepalyginti solidesni, parduodami tik buteliais. Solidesnė ir jų kaina.

Apskritai jokių amerikų iš „Les Amis“ tikėtis nereikia: čia, kaip rašyta, tvyro miela šeimyniška atmosfera, virtuvė – paprasta ir gana soti, apranga – neįpareigojanti.

Restoranėlio dvasią, panašu, galėtų nusakyti jau vėliau kito lankytojo perpasakota p. Žano Luko vizija. Prie Mozambiko krantų yra sala „Europa“, priklausanti prancūzams. Ji tuščia, ten stovi tik metereologijos stotis ir budi keli kariai. Europos saloje gyvena vėžliai ir deda kiaušinius, iš kurių išsiritę vėžliukai keliauja į jūrą ir, kol ją pasiekia, 90% žūsta. Žanas Lukas mano, jog būtų gera apsigyventi toje saloje ir įkurti ten vėžlių fermą. 50% išgelbėtųjų jis paleistų į jūrą, iš kitų 50% virtų vėžlių sriubą. Bet jo lietuvė žmona turi savo nuomonę. Todėl jis čia, jau 14 mėnesių „kovoja su ventiliatoriais“. Ir stebisi savo stabilumu.

Beatričė Laurinavičienė
Verslo žinios, 2005 09 23
Skaityti kitus „Verslo žinių savaitgalio“ straipsnius>>

Meniu.lt archyvo nuotr.

Daugiau apie restoraną>>