Visiškai nepriimtinas, smerktinas ir tabu laikomas kanibalizmo praktikavimas net ir šiandien nėra išnaikintas su šaknimis. Dar palyginti neseniai pasaulis žiauriai pasmerkė kanibalizmo apraiškas Liberijoje ir Kongo Demokratinėje Respublikoje. Teigta, kad pastarojoje šalyje maištininkai užsiėmė kanibalizmu ir vertė savo priešus gerti giminaičių kraują.

Anot kai kurių, kanibalizmas, kaip kultūrinė praktika, vis dar gyvas tarp Korovai (angl. Korowai) genties narių, gyvenančių Papua ir Naujojoje Gvinėjoje. Tačiau žvelgti nereikia taip toli – metai iš metų pavieniai kanibalizmo atvejai užfiksuojami ne civilizacijos mažai paliestose gentyse, bet išsivysčiusiose visuomenėse – JAV, Europoje.

Mokslininkams iki šiol nepavyko nustatyti tikslių kanibalizmo šaknų, kurios, greičiausiai, ir išliks paslaptimi. Anot kai kurių antropologų, kanibalizmas atsirado ankstyvojoje žmonijos istorijoje ir vėliau, žmonėms vis labiau siekiant įtikti dievams, įveikti badą ar atkeršyti savo priešams, ši praktika tarp žmonių vis labiau plito. Archeologiniai įrodymai atskleidė, kad kanibalizmas dabartinių Amerikos ir Europos žemynų teritorijose buvo praktikuojamas dar neolito ir bronzos amžiuose.

Anot Timo White'o, parašiusio knygą „Kadais gyveno kanibalai“, Kroatijoje surasti įrodymai leidžia manyti, kad kanibalizmu užsiiminėjo jau neandertaliečių gentys. Archeologinių kasinėjimų metu rasti neandertaliečių kaulai tapo įrodymu, kad šie žmonės valgė kitų žmonių smegenis. Panche Hadzi-Andonovas savo knygoje „Kanibalizmas ir archeologija“ rašo, kad tarp kriterijų, kuriuos archeologai naudoja norėdami užčiupti kanibalizmą iš žmogaus palaikų – smegenys, veido sužalojimai, sudeginti kaulai, viena nuo kitos atskirtos kūno dalys, trūkstantys slanksteliai ir kt. Nors tiriant Kroatijoje rastus kaulus aptikti ne visi kanibalizmą patvirtinantys kriterijai, svarbiausi iš jų buvo akivaizdūs. Tarp šių įrodymų – galvų ir kaulų sutraiškymas, kūnų deginimas ant ugnies.

Archeologų atradimai Afrikoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje ir Tolimuosiuose bei Artimuosiuose Rytuose rodo, kad kanibalizmas kadais pasaulyje buvo masiškai paplitęs. Kanibalizmo praktikavimo motyvacija skyrėsi, priklausomai nuo kultūros ir konkrečios situacijos, taigi kanibalizmas negali būti lengvai tipologizuotas. Vis dėlto egzistuoja kelios kanibalizmo formos, kurios, greičiausiai, buvo būdingos tam tikrose pasaulio dalyse, tam tikrose situacijose.

Dvasinis ir Ritualinis kanibalizmas

Pasaulyje yra daugybė dvasinio ir ritualinio kanibalizmo formų. Egzokanibalizmas – tai vienos kultūros, grupės ar genties suvartojimas pasiryžimas „suvartoti“ kitą kultūrą, grupę ar gentį. Ši kanibalizmo forma siejama su genties galia, žmogžudyste ir agresija ir buvo naudojama siekiant atgrasinti galimus priešų įsiveržimus, atsikratyti karo belaisviais ir vegais. Daugybė kanibalistinių genčių tikėjo, kad priešo suvalgymas leis joms perimti savo aukos dvasią ir įgūdžius.

Priešingai, savo kultūros, grupės ar genties narių „suvartojimas“ vadinamas endokanibalizmu, kuris dažnai siejamas su ritualinėmis laidojimo ceremonijomis ir kuris, prieštaringai, kartais vadinamas „paguodos kanibalizmu“.

Laidojimo kanibalizmas buvo bemaž dažniausiai praktikuojama endokanibalizmo forma, pasireiškusi ne žmonių žmogžudystėmis, bet mirusiųjų palaikų valgymu. Pasak antropologės Beth Conklin, laidojimo kanibalizmas tarp Vari (angl. Wari) genties Amazonės atogrąžų miškuose buvo glaudžiai susijęs su tikėjimu, kad suvalgius mirusį gentainį, jo dvasia įsikūnija visoje gentyje. Tikėta, kad tai buvo „vienas iš pagarbiausių būdu elgtis su žmogaus kūnu“.

Antropologai visame pasaulyje atrado įrodymų, kad kanibalistinės gentys praktikavo daugybę skirtingų kanibalizmo formų. Gentims nebuvo svetima praktikuoti tiek egzo, tiek endo kanibalizmo formas. Be šių dar egzistavo ir tokios formos, kaip išlikimo ir mitybos kanibalizmas – žmogaus suvalgymas dėl jo mėsos skonio ar mitybos vertės.
 
Tikima, kad senovės actekai Meksikoje kasmet paaukodavo ir suvalgydavo tūksntačius žmonių. Manoma, kad ši gentis praktikavo tiek egzokanibalizmą, tiek endokanibalizmą, tiek išlikimo kanibalizmą. Žmonės buvo aukojami ir suvalgomi tikint, kad taip bus išlaikyta pusiausvyra tarp pasaulio ir kosmoso.

Žinoma, kad gentys Papua ir Naujojoje Gvinėjoje endo ir egzo kanibalizmą iki 1960-ųjų praktikavo ritualiniais tikslais. Kai kurios gentys tai darė ne tiek dėl ritualo, kiek dėl įvairių kitų priežasčių, pavyzdžiui, skonio. Vis dėlto, didžioji dalis genčių savo mirusių artimųjų audinius ir smegenis suvalgydavo norėdami išreikšti pagarbą mirusiajam. Tačiau tokia praktika turėjo mirtinų pasekmių.

Ištirta, kad daugelis kanibalizmą praktikavusių genčių narių kentėjo nuo mirtinos ligos, kuri, mokslininkų įsitikinimu, susijusi su kanibalizmu. Pasak antropologės Margaretos Mackenzie, mokslininkų komanda nustatė ir tai, kad moterys šią ligą perduodavo savo vaikams. Teigiama, kad ši liga buvo panaši į karvių pasiutligės protrūkį 1970-ųjų pabaigoje.

Liga, kuri išplito per labai trumpą laiko tarpą, buvo susijusi su infekciniu sukėlėju, randamu mirusiųjų audiniuose ir, ypatingai, smegenyse. Liga, pavadinta Kuru, buvo infekcinė ir kitiems žmonėms buvo perduodama įvairiais būdais, tarp kurių – per kūno skysčius. Šios ligos išplitimas pradėjo mažėti tik tada, kai pradėjo mažėti ir kanibalizmo praktikavimo mastai.

Ilgainiui ritualinį kanibalizmą ėmė smerkti didžioji dalis tautų; vis dėlto, jis buvo ir, galbūt, yra didelė dalis tų genčių kultūrų, kurios jį praktikuoja. Daugeliu atvejų kanibalizmas buvo tradicinis paprotys, atspindėjęs genčių vertybes ir įsitikinimų sistemą šimtus, galbūt net tūkstančius, metų. Vis dėlto, baimindamosis ligos, kuri tapo realia grėsme visiškam išnykimui, gentys privalėjo atrasti kitų būdų, kaip atlikti savo ritualus naudojant daugiau simbolių ir mažiau tiesioginės ritualų formos.

Tačiau taip pat tikima, kad ne vien liga tapo priežastimi, leidusia sumažinti ritualinio ir dvasinio kanibalizmo atvejų. Teigiama, kad tam nemažos įtakos turėjo krikščionybės plėtra. Anot žurnalo „National Geographic“, 19 amžiaus pradžioje krikščionių įtaka sudavė smūgį kanibalizmo praktikavimui Fidžio saloje, garsėjusioje kaip „kanibalų sala“. Tačiau ne tik tai – tikima, kad krikščionybės plėtra sumažino kanibalizmo mastus visame pasaulyje.

Informacija paruošta remiantis Rachaelo Bello darbu: „Kanibalizmas: senovės tabu modernioje visuomenėje“ ir BBC informacija