Lietuvoje starkos karas jau vyksta

Lenkijos degtinės karo atgarsiai Lietuvoje
Iš spaudos žinome koks vyko karas Lenkijoje dėl 31 degtinės gamyklų privatizavimo. Po privatizacijos prasidėjo visuose užsieniuose iki padebesių keliamas lenkų „Wiborowa“, bulvinio šnapso „Šopen“ ir nuo lietuvių nusikopijuotos stumbrinės –„Zubrovka“ reitingai, o vilniečiai degtinvariai, nupirkti lenkų kapitalo, net ėmėsi gaminti, reklamuoti, teigti lietuviams, kad pati geriausia degtinė yra vien tik lenkų „Sobieskio“ degtinė.

Lietuvoje kiekvienas žino lenkiškų degtinių „kokybę“, ypač bulvinio, - eilinis kaimietis kokiame nors Šilutės rajone ar net Suvalkijoje palei lenkus, už jokius pinigus nesutiks gadinti gero savo vardo, varydamas degtinę iš supūdytų bulvių, nes bulvinė degtinė, kad ir kaip ją valytų, vistiek atsiduoda anuo galu.

Afera, apėmusi du šimtmečius
1978 metais Lenkijos Valstybinė degtinės monopolija tarptautiniam arbitražui mėgino įrodyti, kad užsienio rinkoje teisę reklamuoti ir parduoti degtinę turi tik Lenkija, nes, nors degtinę iš javų pirmieji pradėjo gaminti lietuviai, vis tiek ji buvo gaminama Lietuvos Didžiosios kunigaikštysės ir Lenkijos karalystės sąjungoje Žečpospolitoje. Sovietų sąjunga tuoj pat suregavo ir, pasitelkusi prityrusius diplomatus ir tarptautinio lygio juristus, keturis metus bylinėjosi su lenkais, kol rusams buvo patvirtintas prioritetas degtinės pavadinimui „vodka“. Štai čia iškyla vienas įdomus personažas – sovietinės Rusijos bendrovės „Sojuzplodeksport“ jaunas Rusijos žydelis juristas Jurijus Jurasovas, „atradęs“ nenuginčijamą argumentą degtinės rusiškajai kilmei įrodyti, - tarptautiniam arbitražui užteko J.Jurasovo „įrodymo“, kad Rusijoje į samagoną (t.y perrūgusią girą) būdavo dedami apyniai „chmelj“ ir todėl samogono išgėrę rusai tapdavo „chmelnije“– t.y. apspangę, girti.

J. Jurasovas visai nesenai gviešėsi nupirkti visas Lietuvos degtinės gamyklas. Jo ėjimas buvo labai gerai apskaičiuotas ir pamatuotas. 1989 m. jis Maskvoje įsteigė bendrovę „Sojuzplodimport“, turėjusią filialą Klaipėdoje. Bendrovė per Klaipėdos uostą importuodavo į Rusiją daržoves ir vaisius (kai kas nubyrėdavo ir Lietuvai), o eksportuodavo rusiškas degtines „Stolichnaya“, „Moskovskaya“, „Ruskaya“ ir „Limonaya“. Per „Sojuzplodimport“ machinacijas Rusijos biudžetas prarado 40 milijonų JAV dolerių ir J. Jurasovas turėjo bėgti iš Rusijos. Kelis kartus pakeitęs pavardę dabar jis gyvena Latvijoje, valdo Estijos ir Latvijos degtinės gamyklas, įsteigė Graikijoje savo valdomų degtinės gamybos ir realizacijos bendrovę „S.P.I. Group“ bei gausiai investuoja į Latvijos politiką.

Latvijoje degtinės gamyklų privatizacija spaudoje buvo pavadinta „alkoholio karu“, nes buvo nušauti degtinių gamyklų vadovai, kėsintasi į Finansinės policijos darbuotojus.

Lietuviai patys diskredituoja savo degtinės aukštą kokybę
Tik vieni lietuviai, turėdami prieš visas pasaulio šalis pirmenybę ir įgimtą mokėjimą gaminti degtinę, nūnai visomis jėgomis ir išgalėmis stengiasi kaip galima daugiau diskredituoti, pažeminti, visam pasauliui įrodyti, kad lietuviška degtinė niekada negalės pasaulio rinkoje konkuruoti su silpnu vokišku šnapsu, lenkiška bulvine „vyborova“ ar rusiška javinų – bulvine „vodka“.

Bet pagalvokite patys, ką normalus žmogus pasirinks - 30 metų brandintą gryną javų degtinę „Starka“ ar fuzelius sukaupusį konjaką, ar dar labiau prastesnį, kad ir penkerius metus brandintą viskį, tikrąją javų „Degtinę“ ar bulvių-javinę „Moskovskaya“, trejus metus, tris mėnesius ir tris savaites traukintą gydomąją karčiąją trauktinę „Trejos devynerios“ ar salstelėjusį „Jaegermeister“, tauriąją „Samanę“ ar šlykščiąją „Tekilą“, senovinį „Krupniką“ ar glicerininius suomių likerius, o kur dar kiti lietuviški degtinės gaminiai ir ypač lietuviškas midus, kuris neturi ir niekada neturės sau lygių konkurentų pasaulyje?

Mažas svaigiųjų gėrimų technologų žinių bagažas atitinkamai atsiliepia ir jų gaminamų gėrimų kokybei bei realizacijai. Gaila, kad Lietuva neturi gerai išmanančių lietuviškų svaigiųjų gėrimų gamybos technologų bei prityrusių tarptautinio lygio juristų, diplomatų, kurie norėtų ir galėtų įrodyti lietuviškos degtinės ir kitų lietuviškų svaigiųjų gėrimų išskirtines gamybos, technologines, istorines, prigimtines ir etnines savybes, nemoka ir nesugeba kitiems paaiškinti, išryškinti savo gaminių specifiškumo, skonio, sudėties, nacionalinio ar geografinio autentiškumo savybių.

2003 metais žurnalo „Drinks International“ parengtame reitinge „The Milionaires Club“ „Stolichnaya“ ir „Moskovskaya“ degtinės užėmė pirmą ir antrą vietas. Šiandien Lietuvos svaigiųjų gėrimų gamintojai sulyg priimta ir aprobuota Lietuvos valdininkų neišmanėliška dokumentacija, negali gaminti lietuviškų svaigiųjų antpilų, trauktinių, likerių ir ratafijų, midaus ir midaus balzamų ir juos visus privalo vardinti vienu vardu - brendžiu, t.y. tik trauktine.

Dangstydamiesi šiuo pavadinimu, mes patys save diskredituojme, įrodydami, kad degtinvarystėje esame tokie patys neišmanėliai, kaip ir eiliniai klerkai.

Lietuvos svaigiųjų gėrimų gamintojams neturėtų rūpėti lyg ir Europos sąjungos priimtų dokumentų reglamentacijos, ten irgi yra pakankamas kiekis neišmanėlių, kurie tikrai nėra girdėję kuo skiriasi degtinės, viskio, vodkos, vudkos, gorilkos, čačos, grapos, palinkos, slivovicos, burbono, šnapso, konjako, armanjako, brendžio ir pan. svaigiųjų gėrimų gamybos technologijos ir juo labiau lietuviškų svaigiųjų antpilų, karčiųjų ir saldžiausiųjų trauktinių, likerių ir ratafijų, midaus ir midaus balzamų gamyba. Šios technologijos, jų skirtumai kitose Europos šalyse nežinomos, o jei ir žinomos, tai jos yra griežtai slepiamos.

Briuselio klerkų priimti įstatymai nėra panacėja, nėra nei šventoji karvė, kurios negalima net pirštu paliesti, būtent šiuose reikaluose Lietuvos atstovai Europos parlamente turėtų įtikinti ir įrodyti kitiems, kad lietuviai turi prigimtinę istorinę išskirtinę teisę gaminti ne dabar patvirtintus standartinius brendžius, o lietuvišką degtinę, lietuviškus svaigiuosis antpilus, karčiasias ir saldžiasias trauktines, karčiuosius likerius, ratafijas, midų ir midaus balzamą, įstatymiškai reglamentuoti šių lietuviškų gėrimų gamybos ir technologiųjų dokumentaciją, autorines teises ir standartus.

Nemokšiškumo klaidos svaigiųjų gėrimų gamyboje
Kodėl Lietuvos spaudoje nerašoma apie Rusijoje, Estijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje gaminamų degtinių stiprumo nuorodų klaidas? Pats laikas visiems pasakyti, kad nėra 40 procentų degtinės, nes geriausiu atveju jos visos turi tik 38, 39877125 procento spirito.

Kita vertus palyginkime kuo skiriasi vien tik lietuvos saldžiųjų juodųjų serbentų antpilų ir trauktinių kokybė, stiprumas, grynumas, spalva, aromatas, sodrumas, klampumas, poveikis organizmui. Lietuvoje visos juodųjų serbentų saldžiosios trauktinės iš tiesų yra tik saldieji antpilai, bet jokiu būdu ne trauktinės, nes tada jų stiprumas turėtų būti iki 38 procentų spirito su žymiai ryškiau jaučiamu juodųjų serbentų aromatu, spalvos sodrumu ir klampumu.

Štai čia ir yra trauktinių gamybos technologijų skirtumas, kurį senieji Lietuvos svaigiųjų gėrimų gamybos technologai gerai žino. Gaminant antpilus, galima naudoti sulčių koncentratus, gaminant trauktinę, vykdomi dar keli gamybiniai procesai, būtent – distiliacija, kai eliminuojamos visos priemaišos ir įgaunamas švelnesnis skonis, bei tuo pat metu vykdoma 30 dienų maceracija (uogos, žolelės ir prieskoniai yra užpilami spiritu ir taip laikomi atitinkamą dienų kiekį), po to dar vykdomas ilgas, mažiausiai pusės metų brandinimo procesas, taip išgaunant neprilygstamą skonį, sustiprinant sudėties harmoniją bei suteikiant trauktinei ypač aštriai jaučiamą aromatą. Be to, trauktinei svarbus sujungimo su spiritu eiliškumas, kurio nepaisant, nukenčia gėrimo klampumas bei spalva.

Lietuviškų svaigiųjų gėrimų aukšta kokybė yra pasiekiama ilgai ir kantriai juos traukinant ir brandinant, deja, šių dienų nemokšos šių dalykų nežino ir nenori žinoti. Kokia gali būti gera degtinė, jei ji yra traukinta ne ilgus metus ant paprikos, pipirų, stumbražolės, vanilės ir t.t., o į ją įvarvolinama cheminių skystųjų ekstraktų? Ragauji tą „Gerą“ superblogą nafta trenkiančią degtinę arba guaro ar ksantano guma atsiduodančius likerius ir galvoji, kodėl Lietuvos svaigiųjų gėrimų gamintojai taip greitai prarado savo profesijos garbės ir orumo jausmus?

Nemažiau svarbūs dalykai yra svaigiųjų gėrimų etikečių, kolorečių, taip pat ir pakuotės (jei butelis dedamas į pakuotę) grafinio sprendimo elementai – etiketės forma, spalvinis sprendimas (spalva, spalviniai deriniai), šriftas (garnitūra, charakteris, dydis, šrifto spalvinis ir kompozicinis sprendimas), iliustracija, jos grafinis sprendimas – piešinys (stilizuotas, sendintas, realistinis, abstraktus ar pan.), etiketės kompozicinis sprendimas (grafinių elementų išdėstymas) pirkėjui yra labai svarbus, nes jis yra suvokiamas ne vien tik abstrakčiai, akimis, regėjimu, bet ir asociatyviai visais jutiminiais dalykais – jusle, uosle, skoniu ir pan. Tad svaigiojo gėrimo butelio forma, etiketė ir koloretės garfinis sprendimas pirkėjui gali „pasakyti“ ar prekė yra „sena ar nauja“, „karšta ar šalta“, „stipri ar silpna“, „karti ar saldi“, „gardi ar šlykšti“, „kokybiška ar prasta“, „tikra ar mulkinanti“, „kvapni ar bekvapė“, „susijusi su senovės tradicijomis ar šių dienų surogatas“, „gydomoji ar sveikatą atimanti“ ir t.t., ir pan.

O gal būtų laikas Lietuvos svaigiųjų gėrimų gamintojams susivienyti ir, susėdus prie stalo, aptarti svarbius profesinės garbės ir orumo, savo gaminių kokybės, gamybos ir technologijų klausimus? Laikas lietuviams suprasti, kad būti Rusijos vergu yra negarbinga ir neoru, kad rusų sukurtus mitus ir iliuzija reikai išmokti vertinti kritiškai ir, remiantis tikrais istoriniais faktais, formuoti savo pasaulėžiūrą, savo savastį, mentalitetą, garbę ir orumą.

Rusai falsifikuoja istorinius faktus vodkos naudai
Paskaitykite rusų eksdiplomato Pochliobkino „Istorija vodki“, kur istoriniai faktai yra falsifikuoti, iškreipti, perdirbti, surašytos visokios sveiku protu nesuprantamos išvados vien tam, kad pateisintų „vodkos“ pavadinimą ir tam, kad būtų galima kovoti su J. Jusupovo-Šifrino užregistruotu ir sau pasisavintu „vodkos“ logotipu.

Rusai apskritai mėgsta savaip interpretuoti istoriją, kurti savo tikslams naudingus mitus ir iliuzijas. Todėl ir eksdiplomatas slavofilas V. Pochliobkinas, tyrinėjęs archeologinę medžiagą, kronikų rankraščius, folklorą, kulinarijos knygas, žodynus, ir, neradęs juridinių įrodymų, kad „vodką“ bus atradę rusai, sukūrė savo subjektyvią hipotezę, kad Lietuva negalėjo būti šio gėrimo pradininkė (atkreipkite dėmesį į tai, kad Pachliobkinas daugelyje vietų tiesiog įsakmiai nurodo, kad degtinė jokiu būdu negalėjo atsirasti Lietuvoje, matyt, iš tiesų taip ir yra, jei šis faktas nuolat neigiamas), nes viduramžiais buvo didžiausia Europoje midaus gamintoja, o grūdų ir pačioje Lietuvoje, ir jai pavaldžiose slavų žemėse užaugindavo mažiau negu Rusijoje. Pagal jį ir Ukrainoje „vodka“ taip pat negalėjo atsirasti pirmiau, nes kazokai daugiau kariavo, nei augino grūdus. Beje, tais laikais tiek kazokai, tiek ir patys maskoliai vienodai kariaudavo.

Istoriniai faktai rodo, kad javų daugiausiai augindavo Lietuva ir Lietuvos Didžiajai kunigaikštystei priklausančios slavų gentys, o ne Maskvai pavaldžios slavų kunigaikštystės. Iš tiesų, visi istoriniai dokumentai rodo, kad Rusija iš viso javų mažai augino, čia dažnai net būdavo badmečiai. Faktai rodo, kad Rusija tapo javų augintoja tik po Stolypino žemės ūkio reformų ir javų daugiausia būdavo auginama Žemutiniame Pavolgyje ir Ukrainoje.

V.Pochliobkinas teigdamas, kad kalavijuočiai ir kryžiuočiai žinojo apie „spiritą“, nes 1422 m. Dancinge (Gdanske) ją demonstravo, tačiau plačiai vartojamu produktu, preke, reikšminga kryžiuočių ir kalavijuočių ordinų ekonomikai netapo, netyčia prasitarė ir atvertė dar vieną istorijos lapą įrodantį, kad Dancinge (kuris kaip ir Klaipėda. Kaune buvo Hazos kontora) buvo Hanzos uostas ir čia jau buvo prekiaujama Lietuvoje pagaminta degtine.

V. Pochliobkinas, norėdamas pagrįsti savo subjektyvią nuomonę, išvedė tokią „hipotezę“ kad atseit, iš to meto Rytų Europos valstybių degtinė galėjusi atsirasti tik Rusijoje – dėl šalies istorinių ir kultūrinių tradicijų bei techninio atsilikimo. Iki tol populiariausi gėrimai buvę gira ir midus. Jų gamybos būdai buvo naudojami ir degtinei gaminti. Atsieit, skirtingai nei Vakarų šalyse, rusai gamybai naudojo ne grūdus, o prasčiausius miltus (plikymui), be to, ne vienos rūšies grūdų, o viską, ką turėjo: raugą, užsilikusį senuose kubiluose, įvairių žoles skoniui gerinti ar stabdyti tolesniam rūgimui. (bet juk tai ir yra ne degtinė, o perrūgusi gira – „samagonas“, aut. past.) Maža to, V. Pochliobkinas teigia, kad rusai lyg ir rėmėsi ir smalos virimo metodais, taip pat vamzdžiais nuleisdavo produktą į kitas talpyklas. Tokių distiliavimo aparatų kaip Vakaruose, leidžiančių gauti aukštos kokybės spiritą, neturėjo. Todėl nestiprų nemalonaus skonio skystį visaip gerino, skiedė kaip vyną skaniu vandeniu. Čia tai jau visiškas nusikalbėjimas. Rusai viduramžiais jokių degtinių negamino, nes kaip matyti jie gėrė „samagoną“ – perrūgusią girą, kurioje būdavo net iki 10-15 procentų spirito. Būtent tą „samagoną“ arba „brandachlistą“ lengviausiai būdavo gaminti iš miltų, o ne javų. Ir jokiais vamzdžiais nuleidinėti nereikėjo - tik užrūgo ir jau būdavo galima gerti bei svaigti.

A. Pateckas rašo: „terminas „vodka“ kildinamas iš žodžio „voda“ mažybinės formos ir siejasi su „vodkos“, kaip spiritinio gėrimo, specifika. Žodis „vodka“ yra grynai rusiškas, kurio neturėjo ne tik kiti slavai, bet ir kitoms kalbinėms grupėms priklausančios tautos. Iki XIV a. šis terminas visai nebuvo žinomas, matyt, todėl, kad ir gėrimo nebuvo. Iki XIX a. antrosios pusės aptariamasis žodis dar nebuvo plačiai paplitęs, nors liaudis jį jau vartojo. Pačiame reikšmingiausiame Rusijai V. Dalio parengtame aiškinamajame žodyne (1883 m.) žodis „vodka“ aiškinamas kaip „voda“. A. Pateckui reikėtų pastudijuoti rusų kalbos, kad nedarytų kalbinių nęsamonių, - rusų kalboje galūnė “ –ka” yra ne mažybinė, o menkinanti. Palyginkite „Vovočka“ ir „Vovka“ , „matuška“ ir „mamka“.

Rusai patys nesusikalba dėl degtinės
Norėdamas palaikyti V Pachliobkino subjektyvius nusikalbėjimus, A. Pateckas toliau pats visiškai nusifantazuoja: „gėrimo reikšme jis siejamas su žodžiu „vynas“, kuris tuo metu apėmė vyną ir visus stipresnius svaigiuosius gėrimus. Vynas rusams buvo žinomas nuo IX a., plačiau plito kartu su krikščionybe. Aišku, dėl brangumo jį vartojo tik dvasininkai ir feodalai. Pagal antikinę tradiciją šis gėrimas ilgą laiką buvo skiedžiamas vandeniu. Gal dėl to vėlesniais laikais išvarytą spiritą rusai skiedė šaltinio vandeniu ir vadino „duonos vynu“ („chliebnoje vino“), o vėliau tiesiog „vodka“ – „vandeniu“ mažybine forma. O štai Vakarų Europoje spiritą vadino „aqua vitae“ – „gyvybės vandeniu“. Aišku, kad bet kuriuo atveju naujasis gėrimas siejamas su vandeniu. Taigi iki pat XX a. šis gėrimas Rusijoje buvo vadinimas „vynu“, kaip ir vynuogių vynas. Šio lingvistinio sapaliojimo nebūtų, jei A. Pateckas sugebėtų atskirti „vodką“ nuo „vyno“, „aqua vitae“ nuo „chliebnoje vino“. Būtent tame „chliebnoje vino“ ir slypi visa paslaptis, būtent jis ir yra rusų stiprusis svaigusis gėrimas – perrūgusi gira – „samogonas“.

Pateckas rašo, kad tik XX a. pradžioje žodynuose žodis „vodka“ aiškinamas kaip „stiprus spiritinis gėrimas“. Tačiau regioniniuose dialektuose šio žodžio ir tada dar nebuvo. Jį vartojo tik Maskvos gubernijoje ir aplinkui, ten, kur buvo Rusijos „grūdų aruodas“. V. Pochliobkinas mano, kad tai yra svarus argumentas, liudijantis, jog „vodkos“ gamyba prasidėjo ne visoje Rusijoje, o būtent čia, aplink Maskvą. Maskvėnai pirmą kartą susipažino su spiritu tuomet, kai 1386 m. Genujos pasiuntiniai per Konstantinopolį ir Maskvą vyko į Lietuvą. Kronika liudija, kad genujiečiai maskvėnams pristatė „aqua vitae“, kurį vartojo tik gydymo tikslais, atskiestą vandeniu, nes prie tokio stiprumo žmonės tada nebuvo pratę. 1429 m. genujiečiai dar kartą per Maskvą važiavo į Lietuvą, šįkart į Trakus – pas Vytautą Didįjį, ir vėl Maskvoje demonstravo „aqua vitae“, įteikė Maskvos kunigaikščiui šio gėrimo dovanų.“

Net ir Zabylinas, rašęs, kad Rusija nemokėjo gaminti degtinės, nenori sutikti, kad degtinę iš javų pasaulyje pirmieji pradėjo gaminti lietuviai ir teigia, kad degtinė Rusiją pasiekė per Lietuvą, bet ją vežė ne lietuviai, o genujiečiai iš savo kolonijų Kryme. Čia tai jau visiška nesąmonė, nes visas Krymas tais laikais priklausė Krymo chanatui su sostine Bachčisarajumi ir ten jokių Genujos kolonijų nebuvo, nes jei ir būtų buvę, tai Krymo totoriai visus būtų jei ne išpjovę, tai pavertę savo vergais.

A.Pateckas rašo kad, „gėrimo sukūrimo vieta V. Pochliobkinas Maskvą laiko todėl, kad tam tikru istoriniu laikotarpiu ji buvo stipriausia rusų kunigaikštystė, sugebėjusi prisijungti kitas teritorijas ir besiplečianti į rytus. Pagal žemdirbystės ir viso ūkio išsivystymo lygį bei karinę ekspansiją V. Pochliobkinas vodkos išradimą priskiria 1448–1478 m. laikotarpiui. Jo nuomone, būtent pelnas iš vodkos davė pajamų, leidžiančių stiprėti valstybei ir jos ekspansijai. Netiesiogiai šią versiją – Maskvą kaip išradimo vietą – patvirtina tai, kad XVII– IX a. liaudis vodką vadino „moskovskaja“. Negi A. Pateckas nemato, kad V.Pochlobkinas šiame jau savo sukurtame mite ir subjektyviose išvadose kažkur pateriojo 200 metų. Antra vertus Ivano III valdymo laikais degtinės Rusija iš vis nemokėjo gaminti, o dar vėliau Mykolas Lietuvis 1550 metais savo rašytoje knygoje „Papročiai totorių, lietuvių ir maskvėnų“, skirtoje Lietuvos Didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Augustui, išleistoje 1615 metais Bazelyje, rašė, kad rusai ir totoriai iš vis nevartoja svaigiųjų gėrimų. „Lietuviai maitinasi brangiais iš tolimų kraštų atvežtais valgiais ir geria daugelį rūšių vyno. Lietuvos miestuose jokių įmonių nėra tiek daug, kaip alaus ir degtinės bravorų. Šiuos gėrimus nešasi žmonės eidami į karą ir melstis. Totorius, tik paragavęs vyno, gauna aštuoniasdešimts lazdų ir turi sumokėti tiekos pat monetų baudą. O Maskvoje niekur nėra smuklės, nes jei nors vienas vyno lašas randamas pas namo šeimininką, tai namai sugriaunami, turtas atimamas, šeima ir kaimynai išplakami, o jis pats įmetamas ligi gyvos galvos į kalėjimą. Su kaimynais taip žiauriai elgiamasi dėl to, kad jie įtariami žinoję apie šį biaurų nusikaltimą ir laikomi šia yda taip pat apsikrėtę“. Apie lietuvių girtuoliavimą XVI amžiaus pabaigoje Mykolas Lietuvis sako: „O musiškius gėrikus žudo ne valdžia, bet pats nesusilaikymas arba begeriant kilusios muštynės, kur neapsieinama be ginklų. Diena prasideda su degtine. „Vyno, vyno!“ – šaukiama dar lovoje“.

Rusų degtinės politikos emisarai Lietuvoje formuoja visuomenės nuomonę
A.Pateckas, garbindamas rusišką „vodką“ cituoja Pachliobkiną: „iki XVIII a. vodka buvo labai silpnas gėrimas, skiedžiamas vos tik išvarytas. Vėliau ji tapusi daug stipresnė. Vartotojams vodka buvo parduodama iš statinių. Išsinešti – tik kibirais (12 litrų). Į butelius pilstoma nebuvo. Turėdavai pirkti kibirą degtinės arba iš vis jos nepirkti. Gerti buvo galima tik vadinamajame „kabake“, kur užkandžių nebuvo. 1881 m. jau leidžiama prekiauti vodka ir „traktieriuje“ bei „karčemoje“, kur galėjai ir užkąsti. Gerti galėjai tik iš taurės (rusiškai – „čarkos“, kurios tūris 165 ml). Kai nusistovėjo 40 laipsnių stiprumas (tas „stiprumas“ atsirado tik 1894 m., kai Mendelejevas atrado degtinės stiprumo formulę – Aut.) pardavinėjo ir po pusę taurės (70 ml). Ir tik XIX a. pabaigoje pagaliau pradėjo pardavinėti 0,6 l ir 1,2 l talpos buteliuose“. Štai čia ir išlenda yla iš maišo, ne „vodka“ buvo silpnas gėrimas, o rusiškasis „samogonas“, t.y. – perrūgusi gira, būtent ji ir būdavo pardavinėjama statinėmis.

O ką mes lietuviai, atradę degtinės iš javų gamybą, šiandien darome, kad pasauliui įrodyti, jog degtinės atradimo istorinė ir prigimtinė teisė, prioritetas priklauso išskirtinai mums - lietuviams?

Neišmanėliai formuoja lietuviškų svaigiųjų gėrimų gamybos perspektyvas
Europos Sąjunga skatina ir remia išskirtinių nacionalinių produktų eksportą, šių produktų pavadinimai saugomi pagal ES geografinių nuorodų apsaugos nuostatas.

Kaip šiandien atrodo Lietuva šiame kontekste? O, gi, - niekaip.

Lietuvos degtinės fronte vyksta tik provincialios tarpusavio rietenos ir kova dėl alkoholikų rinkos, kurias organizuoja ir praveda neišmanėliai.

Kita vertus, iš kur klerkai gali žinoti lietuviškos degtinės ir kitų svaigiųjų gėrimų gamybos technologijas, jei jų nežino. Aistros dėl „starkos“ yra tik neišmanėlių ginčai, kurie iš esmės yra neteisingi ir jokiais konkrečiais argumentais nepagrįsti.

Šiandien visokie įstatymai, nutarimai ir sprendimai gali būti priimami, užginčiajmi ir keičiami vien todėl, kad niekas net nežino, kas yra lietuviška „starka“.

Iš tiesų „Stumbro“, „Vilniaus degtinės“, „Alitos“, „Anykščių vyno“, „Semos“, lenkų (atkreipkite dėmesį į lenkiškos erzacstarkos butelius - grafinus, kurie erzacgėrimą paverčia tauriu, kilniu gėrimu) latvių arba estų gaminamas erzacstarkos niekada nėra buvęs ir niekada nebus lietuviška „Starka“, nes šie gėralai yra gaminami pagal sovietmečiais Maskvoje patvirtinta receptūrą, į kurią pilamas vynas, brendis ir pan., tad iš tiesų ji turi vadintis „Erzacstarka“. Šio erzacinio gėralo stiprumas neturi jokios lemiamos reikšmės, nes tikros lietuviškos „Starkos“ stiprumo jau 50 metų niekas, niekada ir niekur nėra nustatęs.

„Erzacstarkos“ stiprumas gali būti ir 38, ir 50 procentų - koks skirtumas? Jeigu mes į vežimą įdėsime ar 50 arklio jėgų, ar 100 arklio jėgų automobilio variklį, juk nuo to jis automobiliu nepasidarys - bus tik vežimas su įdėtu varikliu.

Taip ir su „Starka“. Lietuviška „Starka“ atsiras tik tada, kai 40 procentų liuks ruginio spirito degtinę supilsime į naują ąžuolinę statinę, ten dar įmesime saują obuolių lapų, saują kriaušių lapų, sandariai uždarysime, apipilsime vašku arba parafinu, užkasime į žemę taip, kad viršuje būtų 1 metro žemės sluoksnis ir brandinsime lygiai 30 metų. Tik po to bus galima nustatyti tikros lietuviškos „Starkos“ kokybę, stiprumą, spalvą, skonį, kvapą, konsistenciją. Tik tada bus sukurtas tikrasis lietuviškos starkos etalonas. Tolesniais moksliniais tyrimais bus galima nustatyti ir jos sveikatinantį poveikį žmogaus organizmui.

Kita vertus, lietuvišką starką būtų galima pardavinėti ir buteliuose, ir statinėmis, tik jos turėtų būti nedidelės, gerai vaškuotos su specialiai įdėtais kraneliais.

Šiandien visos aistros dėl „erzacstarkos“ yra menkavertės, nes šis gėralas yra skirtas ne tauriam, išmintingam, oriam ir garbingam gėrimui, kuriuo galėtų mėgautis pasaulio žmonės, o tik girtuokliams, kurie šiandien ir dabar neša didelį pelną šio gėralo gamintojams.

Nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas
A. Vincentas Sakas
Tel. 8~46 35 02 92. Mob tel. 8~617 24 338
El.paštas: vincentas.sakas@one.lt ;
vincentas.sakas@takas.lt


Tai yra asmeninė autoriaus nuomonė, todėl už straipsnio turinį Meniu.lt portalas neatsako.