Medus yra saldi medžiaga, gaminama naminių bičių iš augalų nektaro, augalų gyvųjų dalių išskyrų arba ant augalo gyvųjų dalių likusių augalais mintančių vabzdžių išskyrų, kurias bitės surenka, perdirba, papildydamos specifinėmis savo medžiagomis, suneša į korius, padeda išgarinti drėgmę ir palieka koriuose subręsti.

Kaip atskirti tikrą natūralų medų nuo medaus su priemaišomis ir dirbtinio medaus (cukraus sirupo):

• Pirmiausia skaitykite etiketes ant produkto. Jei meduje yra kažkokių priemaišų, etiketėje turi būti nurodyta, kokia procentinė dalis medaus įeina į šį produktą;
  
• Nedidelį kiekį medaus patrinkite tarp pirštų, sušilęs medus lengvai įsigeria į odą ir nėra toks lipnus kaip medus su priedais ar dirbtinis medus;
  
• Uždėkite nedidelį lašelį medaus ant popieriaus, net ir skystas natūralus medus ilgesnį laiką nepersigers per popierių, nes jame yra labai nedidelis vandens kiekis, priešingai nei dirbtiniame meduje;
  
• Dubenyje sumaišykite kiaušinio trynį su medumi, tada gerai išplakite šakute, jei medus tikras, suplakus kiaušinio trynys bus panašus į virto kiaušinio trynį. Jei naudojamas dirbtinis medus arba cukraus sirupas, kiaušinio trynys nepasikeis;
  
• Įdėkite šaukštelį medaus į stiklinę su vandeniu. Natūralus medus padengs stiklinės dugną, o dirbtinis medus ar cukraus sirupas ištirps;
  
• Užtepus natūralaus medaus ant duonos riekės, jis greitai sukietėja. Jei ant duonos užtepsite medaus su priemaišomis ar cukraus tirpalo, jis duonos paviršių padarys drėgną. Taip nutinka dėl didesnio vandens kiekio medaus pakaitaluose;
  
• Valgant natūralų medų, prieš jį nuryjant, jaučiamas būdingas ,,dilgčiojimas’’ gerklėje, dirbtinis medus tokio jausmo nesukelia, jį tiesiog nurysite kaip paprastą cukraus tirpalą;
  
• Laikui bėgant natūralus medus galiausiai kristalizuojasi, o dirbtinis medus visą laiką atrodo kaip cukraus tirpalas;
  
• Įmerkite į medų medinį pagaliuką ir uždekite, natūralus medus lengvai dega šviesia liepsna. Jei tą patį bandysite padaryti su dirbtiniu medumi, dėl jame esančios drėgmės jis nedegs;
  
• Kaitinant 2-3 arbatinius šaukštelius medaus mikrobangų krosnelėje, jis greitai karamelizuojasi ir jį kaitinant jame nesimato burbulų (tokių kaip verdant vandeniui). O kaitinant medų su priemaišomis ar cukraus sirupą, pirmiausia matomi burbulai, o pats produktas nesikaramelizuojasi.
  

Šimte gramų medaus yra 324 kcal, 81,7 g angliavandenių (daugiausiai gliukozės ir fruktozės), 0,3 g baltymų ir visiškai nėra riebalų. Gausu mineralinių medžiagų: natrio, magnio, fosforo, kalio, kalcio, geležies, cinko, seleno, jodo. Taip pat meduje yra vitamino A, B grupės, C, D, E vitaminų, niacino, folio rūgšties. Taip pat meduje yra fermentų ir kietųjų dalelių, pvz., žiedadulkių, kurios patenka renkant medų. Žiedadulkės gali būti pašalinamos iš medaus jį filtruojant.

Pagal kilmę medus skirstomas į nektaro medų ir lipčiaus. Nektaro medus gaunamas iš augalų nektaro, lipčiaus medus -medus, gautas iš augalais mintančių vabzdžių išskyrų, likučių ant augalų gyvųjų dalių arba iš augalų gyvųjų dalių išskyrų.

Pagal gamybos ir/arba pateikimo būdą:

• Korinis medus-medus užakuotame koryje.
• Medus su korinio medaus gabaliukais -jame yra vienas ar keli gabaliukai korinio medaus.
• Nuvarvėjęs medus-jis gaunamas surinkus nuo korių nuvarvėjusį medų, paprastai toks medus yra supilamas į medsukį ir sumaišomas su pagrindiniu medumi.
• Išsuktas medus-toks medus gaunamas medsukyje sukant atakuotus korius be perų (bičių auginami vikšrai).
• Išspaustas medus-šis medus gaunamas presuojant nepašildytus arba pašildytus iki 45 ° C korius be perų.
• Filtruotas medus-iš tokio medaus filtru yra pašalintos žiedadulkės.
• Konditerinis medus-tai medaus rūšis , naudojama kaip sudedamoji kitų maisto produktų dalis.
• Kiti bitininkystės produktai.

Bičių duonelė

Tai maisto papildas, susidedantis iš žiedadukių, kurios yra bičių ,,supakuojamos’’ į granules, įdedant medaus ir nektaro. Bičių duonelė skiriasi nuo žiedadulkių ir tuo, kad joje yra monosacharidų, pieno rūgšties ir daugiau vitamino K. Pieno rūgštis bičių duonelę konservuoja ir neleidžia jai fermentuotis bei gesti. Manoma, kad bičių duonelė geriau pasisavinama nei pačios žiedadulkės, nes jau būna pašalintas apvalkalas nuo žiedadulkių.

Žiedadulkės

Žiedadulkėse yra daug nepakeičiamų amino rūgščių bei beveik visų vitaminų ir gausu mineralinių medžiagų.

Bičių pienelis

Cheminiais tyrimais nustatyta, kad bičių pienelyje yra daug biologinių medžiagų-hormonų, antibiotinių medžiagų, labai naudingų žmogaus organizmui. Jame tai pat yra daug B grupės vitaminų, aminorūgščių, monosacharidų, riebųjų rūgščių. Bičių pienelis yra sekretuojamas jaunų bičių darbininkių hipofizėje. Šuo pieneliu yra maitinamos jaunos lervos.

Bičių pikis (propolis)

Bičių pikio pagrindą sudaro sakai, kuriuos surenka bitės nuo įvairių augalų žievės išskyrų, pumpurų ar ūglių ir praturtina savo seilėse esančiais fermentais. Propolio cheminė sudėtis ir aktyvumas priklauso nuo aplinkos augalijos. Propolio cheminį aktyvumą lemia jo sudėtyje esantys flavonoidai, benzoinė ir kofeino rūgštys bei kiti cheminiai junginiai, jų kiekybinė sudėtis ir sinergistinis poveikis. Propolyje esančios biologiškai aktyvios medžiagos slopina daugelio gramneigiamų bei kai kurių gramteigiamų mikroorganizmų augimą, skatina antikūnų sintezę, mažina skausmą bei uždegimą, gerina žaizdų bei opų gijimą, veikia prieš virusus ir grybelius.

Nacionalinis maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutas primena, kad bitininkystės produktai gali sukelti alergiją. Tai nėra labai dažnai pasitaikanti alergijos rūšis, kadangi medus ne itin dažnai įeiną į kitų maisto produktų sudėtį. Medaus sukelta alergija gali pasireikšti sloga, lūpų ar liežuvio patinimu, akių ašarojimu, gerklės niežuliu, odos pakitimais ar galvos skausmu.

Medui būdingos savybės

Medaus spalva

Mums įprasčiausia geltona medaus spalva, tačiau ji gali įvairuoti nuo bespalvės iki tamsiai rudos. Medaus spalva priklauso nuo to, iš kokių augalų nektaro jis yra pagamintas. Bespalvis medus būna surinktas iš baltųjų akacijų, aviečių, dobilų, barkūno žiedų. Šviesiai geltonos spalvos-liepų, liucernų, garstyčių žiedų. Gintarinės spalvos iš saulėgražų, gluosnių, agurklių žiedų. Tamsiai geltonos spalvos iš grikių, viržių, kaštonų, tabako, miško augalų žiedų. O tamsios spalvos medus, tai lipčiaus medus, citrusinių augalų ir vyšnių žiedų. Medaus spalva taip pat priklauso nuo metų laiko, bičių rūšies, korių senumo.
Konsistencija

Medaus konsistencija gali būti taip pat įvairi: nuo skysto iki klampaus, iš dalies ar netgi visiškai susikristalizavusio.

Skonis ir kvapas

Medaus skonis ir kvapas priklauso nuo augalų žiedų kvapo, iš kurių paimtas nektaras. Taip pat jis priklauso nuo bičių vaško ir kitų kvapų, kurie yra avilyje.

Kristalizacija

Medui būdinga kristalizacija. Dažnai kambario temperatūroje medus kristalizuojasi. Kristalizacija parodo, kad meduje daug cukraus, kuris ir suteikia kristalizavusiam medui baltesnę spalvą. Tačiau jei medus kristalizavosi, tai dar nereiškia, kad meduje yra papildomai įdėta cukraus. Temperatūra aukštesnė nei 25 ° C arba žemesnė nei 5 ° C yra nepalanki medaus kristalizacijai. Jei temperatūra yra apie 14 ° C susidaro palankios sąlygos medaus kristalizacijai. Šviežias natūralus medus skystas išlieka ne ilgiau kaip 3 mėnesius, vėliaus susikristalizuoja. Kristalizacijos procesas yra natūralus ir medaus sudėties neblogina.

Antibakterinis poveikis

Medus pasižymi antibakteriniu poveikiu, kuris jam būdingas dėl susidariusio vandenilio peroksido vykstant fermentinėms reakcijoms iš gliukozės susidarant gliukurono rūgščiai.

Medaus ženklinimas

Medaus tinkamumas vartoti vertinamas pagal Medaus techninį reglamentą, patvirtintą Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2003 m. rugpjūčio 12 d. įsakymu Nr. 3D-333(Žin., 2003, Nr. 81- 3714). Šie reikalavimai taikomi Lietuvoje pagamintam ir į Lietuvą importuojamam medui ir jo reikalavimai privalomi visiems juridiniams ir fiziniams asmenims, tiekiantiems medų į Lietuvos rinką. Pirkti reikėtų tokį medų, kurio kiekvienas įpakavimo vienetas yra suženklintas pagal Lietuvos Higienos normos HN 119:2002 ,,Maisto produktų ženklinimas“ reikalavimus ir yra nurodytas tinkamumo vartoti terminas.
Nuo seno žinoma, kad medų geriausia suvartoti per pusantrų metų, tačiau tinkamai laikomas medus išsaugo savo naudingąsias saybes ir žymiai ilgesnį laiką.

Kaip tinkamai laikyti medų?

Patalpa, kurioje laikomas medus, turi būti sausa, gerai vėdinama, tai gali būti rūsys, šaldytuvas. Optimali medaus laikymo temperatūra 5-10 ° C. Medaus negalima laikyti šviesioje, ypač medaus, kuris yra supilstytas į stiklinius indus. Geriausiai medus išsilaiko moliniuose ir stikliniuose induose, taip pat liepos, alksnio, drebulės, topolio medienos statinaitėse. Taip pat medaus saugojimui tinka emaliuoti ar plastikiniai indai. Kaip ir kitų maisto produktų, medaus negalima laikyti cinkuotuose ar metaliniuose induose, nes veikiant meduje esančioms rūgštims, susidaro cheminiai junginiai, nuo kurių galima apsinuodyti. Medus turi būti laikomas sandariai uždarytuose induose-sandarūs dangteliai apsaugo nuo pašalinių kvapų, nes medus juos labai greitai sugeria.

Kaip vartoti medų, kad jis neprarastų savo naudingųjų savybių?

Medų žmogaus organizmas geriausiai įsisavina su kitu maistu: košėmis, vaisiais. Medus daug saldesnis už cukrų, todės norint pasaldinti patiekalą, medaus sunaudojama mažiau nei cukraus, o tuo pačiu gaunama mažiau kalorijų. Galima medų gerti su vandeniu, su vaisių sultimis, su kava ar arbata. Geriant kavą ar arbatą, rekomenduojama pirmiausia įpilti pieno, o paskui dėti medų. Arbatoje ir kavoje yra taninų, kurie gali sunaikinti daug medaus fermentų ir kitų azotinių medžiagų, tačiau pirmiausia įpylus pieno, jis neutralizuoja taninus ir sumažina jų poveikį medui. Saldinant karštus gėrimus, rekomeduojama medaus įdėti tuomet kai jie šiek tiek atvėsta (iki 50 ° C), taip išsaugoma nemažai meduje esančių naudingųjų medžiagų. Per vieną minutę įkaitinto iki 75 ° C ir aukštesnės temperatūros medaus antibiotinis veikimas sumažėja, pakinta ir jo maistinė vertė.

Kas yra „dirbtinis medus“?

„Dirbtiniu medumi“ žmonės vadina cukraus sirupą, bet jis tikrai neprilygsta tikram medui. Galima cukrų paveikti specialiomis rūgštimis ir jo skonis bus panašus į medaus skonį. Tokį pagamintą
cukraus sirupą sumaišius su tikru medumi, gauto produkto skonį butų sunku atskirti nuo natūralaus medaus skonio.

Kaip atskirti skirtingų augalų medų?

• Pavasario medus-tai obelų, kriaušių ir kiaulpienių šviesus medus, sukietėjęs dar labiau pašviesėja.
• Aviečių medus-šviesus, stiproko skonio, kvapo.
• Dobilų medus-šviesus, gelsvas, beveik baltas, švelnaus skonio.
• Grikių medus-tamsus, rausvas arba beveik rudas, skonis ir kvapas-aštrus.
• Kiaulpienių medus-aukso spalvos, kvapnus, kartokas.
• Liepų medus-šviesiai geltonas, liepžiedžių kvapo.
• Lipčiaus medus-augalų lipčius tamsus, suneštas iš augalų lapų, spyglių išskirto skysčio. Vabzdžių lipčius tirštesnis už žiedų medų.
• Miško medus-aitrus, tamsios spalvos.
• Pievų medus-surinktas iš įvairiausių augalų žiedų, malonaus skonio, geltonas arba gelsvai rudas.
• Rapsų medus-baltas arba šviesiai gelsvas, silpno kvapo, kartokas.
• Vaismedžių medus-šviesus, geltonas, malonaus kvapo.
• Viržių medus-tamsus, geltonas su rusvu atspalviu, stipraus kvapo, kartokas.