Pagaliau imkime nors ir tarpukario ir Lietuvos gyvenimo laikotarpį, kuriame pagrindinį vaidmenį vaidino Kaunas. Provincijos miestui, neturinčiam jokių tradicijų, sunki buvo sostinės našta ir užkrautos pareigos, bet kaip mokėdamas Kaunas jas atliko. Kaip atliko, iš dokumentų žinome. Bet kur smulkmenos, kurios bendram ir neklastotam vaizdui susidaryti yra lygiai vertingos ir būtinos, kaip ir oficialūs dokumentai? Turiu galvoje ne politiką, bet meno pasaulį. Kas per tą laikotarpį buvo sukurta – žinome, bet bėda ta, kad neturime jokių pėdsakų, kaip buvo kurta.
Kaune per du dešimtmečius centrine bohemos brolių šventykla buvo „Konrado“ kavinė. Joje daug laiko praleido beveik visi rašytojai, dailininkai, aktoriai, muzikai. Toje nuo ryto iki vakaro prirūkytoje kavinėje jie broliavosi, diskutavo, riejosi ir vėl taikėsi, kiekvienas jų į lietuvių tautos meno rūmus įdėjęs savo plytelę. Kaip jie tas plytas gamino, kaip savo rankomis šlifavo, dilino, kaip ant savo nugarų nešė, kaip dėjo – nieko nežinome ir, kertu lažybų, niekuomet nesužinosime. O juk vieni per tuos du istorinius dešimtmečius kaip bitės iš žiedų medų, rankiojo visoje Lietuvoje gimtosios kalbos deimantus ir iš jų kūrė lietuvių literatūrą, kiti drobėse teptukais įamžino gražiausius Lietuvos gamtovaizdžius, dar kiti scenose tobulino lietuvių kalbą, ketvirti savo talentus atidavė tautinės muzikos veikalams.

Nesvarbu, kad dauguma turėjo savo silpnybių, kartais atrodančių juokingomis, kad vieni nuo kitų skyrėsi pažiūromis, kartais sunkiai sutaikomomis, bet visi jie prakaitavo Lietuvos gerovei.
Ir ką gi? Viso to kaip ir nebuvo.
Kaune susibūrusios geriausios meno jėgos per du dešimtmečius sielvartavo dėl laikinai prarasto Vilniaus, o mes, vilniečiai, sukruvintais pirštais laikydamiesi įkibę į pavergtą sostinę, giliai tikėjome, kad košmaras pranyks.
Kartas nuo karto pavykdavo išprašyti leidimą demarkacinei linijai peržengti. Sustojus Kauno stotyje traukiniui, pirmą vizitą visada padarydavau „Konrado“ kavinei. O, kiek būdavo džiaugsmo! Ir broliams menininkams, ir man, svečiui nebuvėliui. Sustumiame kelis staliukus ir, paskendę cigarečių dūmuose, kalbame, kalbame... Nesvarbu, kad dauguma asmeniškai buvo nepažįstami. Svarbiau tai, kad visi buvome lietuviai ir dirbome vienodą darbą. Jie kviesdavo ilgiau paviešėti Kaune, dar pabendrauti prirūkytoje „Konrado“ kavinėje, aš primindavau, jog kam tik pavyks būti Vilniuje, tegul nepamiršta užsukti į „Rudnickio“ kavinę, kur geriausia proga susitikti su vilniškiais plunksnos žmonėmis. Drauge vieni kitiems linkėjome kuo greičiau nevaržomai šnekučiuotis ne tiek „Konrado“, kiek „Rudnickio“ kavinėje.

<...>
Pirmaisiais tarybinės santvarkos metais Vilniaus kavinių gyvenimas nustojo savo patrauklumo. Viena – per du dešimtmečius dominavę jose lenkų žurnalistai vis dar koncentravosi Kaune, o Vilniuje būdavo tik kaip svečiai. Antra – šio žanro atstovai daugiausia pradėjo dirbti įstaigose, tapo valdininkais, visą priešpietį ir pietų metu negalėdami atsitraukti nuo darbo. Buvo ir dar viena priežastis. Nemaža plunksnos brolių labiau buvo ir, turbūt, tebėra linkę laisvalaikį praleisti, konsumuodami laipsniuotą baltą gėrimą.
Aš vis dėlto kartas nuo karto įlįsdavau čia į vieną, čia į kitą kavinę. Ieškojau, kur gamina geresnę kavą. Kasdien nueiti į kavinę negalėjau. Dirbdamas naktiniu „Vilniaus Balso“ redaktoriumi, į darbą eidavau apie 17 valandą ir grįždavau  3-4 valandą ryto. Aišku, pietų metu galėjau iškirpti vieną kitą valandą, bet retai pasinaudodavau, nes kaip minėta, tuo metu kavinės kaip tyčia būdavo apytuštės. Be to, beveik visose šalia kavos atsirado balti buteliai, šilti ir šalti užkandžiai. Kavinės keitė savo profilį. Lankytojų prigūžėdavo į jas tik vakarais, ir triukšmingi pobūviai užtrukdavo iki gilios nakties. Grįždamas iš darbo apie 4 val. ryto, mėgindavau užeiti į „Bristolio“ (dabar „Vilniaus“ viešbučio 2-as korpusas) restoraną-kavinę. Nepavykdavo, nes tuo metu kavinė būdavo jau uždaryta. Joje slankiodavo kaip dūmeliai negausūs spiritualijų mėgėjai, naudodamiesi teise būti restorane-kavinėje iki 5 val. ryto.

Tiesa, laužant numerį, kartais pusvalandžiui įšokdavau į tuo metu jau merdinčią „Rudnickio“ kavinę, bet vakarais ji būdavo dažniausiai apytuštė. Be to, negausūs svečiai neatrodė panašūs į plunksnos žmones. Išgėręs puodelį kavos, grįždavau į spaustuvę lyg musę kandęs.
Mėgindavome dar kartas nuo karto užeiti „Pas Velfkę“. Šio romantiško restorano, iš dalies – ir kavinės, iki šiol neminėjau. Ilgus dešimtmečius Vilniuje veikė ir tokia užeiga. Buvo ji siauroje Žydų gatvėje, priešais šv. Mykalojaus gatvę. Šiandien nėra nei šios tipingos senamiesčio gatvės, nei  „Velfkės“ restorano-kavinės. Vidutinio amžiaus savininkas pasakojo, kad restoraną įsteigė jo senelis, laikė tėvas ir perleido sūnui. Restoraną-kavinę lankė daugiausia jo tautiečiai, bet retkarčiais užeidavome ir mes. Malonus savininkas mielai mus priimdavo ir stalą paruošdavo už bufeto atskirame kambaryje. Vaišindavo žydiškai įdaryta lydeka ir žydiška stipria degtine „Peisachuvka“.
Pridėjus prie to sporadiškus apsilankymus „Teatro“ kavinėje, bus aišku, kad senam prisiekusiam kavininkui nebuvo kur tenkinti įgūdžių.

Su šia kavine (pradžioje „Cafe-Club“) susipažinau prieš pat karą, čia, kaip minėjau, atbėgdavome „gelbėtis“ spirito taurele nuo siaučiančios vidurių šiltinės. Kavinė buvo įrengta skoningai, jaukiai, bet tuo metu ją buvo apsėdę pasimetę lenkų menininkai. Nepasitenkinę teatru, mėgino steigti visokius atrakcionų tipo teatrėlius, kaip „Ali Baba“ ir „Miniatiūrų teatrą“, stengdamiesi juose prakišti sudužusių svajonių šūkius. O ir patys aktoriai, spiesdamiesi „Teatro“ kavinėje, laikėsi pernelyg įžūliai, kerštingai nusiteikę, nesugebėdami suprasti įvykusių esminių pasikeitimų. Jei dar iki karo „Rudnickio“ kavinėje galėdavome diskutuoti, tai dabar apie tai negalima buvo ir svajoti.

Kalbant apie kavinių išsiblaškymą tuo laikotarpiu, negalima nepaminėti dar vienos vietos, kur galima buvo užeiti išgerti puodelį kavos ir susitikti su plunksnos draugais. Turiu galvoje Rašytojų namus. Buvo tai dviejų aukštų medinis namas, šalia jaunimo sodo, už Vilnelės, prigludęs Trijų kryžių kalno papėdėje. Antrame aukšte susiorganizavusi iš naujo Lietuvos rašytojų draugijos valdyba turėjo savo raštinę ir didoką salę, pirmame aukšte buvo valgykla-kavinė.
Bet kaip visur, taip ir čia, netrūko spiritualijų, ir mėgėjai nesivaržydami galėjo jomis naudotis. Rašytojų namuose ypač dažnai būdavo dailininkas Justinas Vienožinskis. Jis būdavo apygirtis, ateidavo baigti dienos planą, jei blaivus – ramioje vietelėje paskubomis atlikdavo kasdieninę apeigą.

Atsirado salėje minint Gegužės pirmąją. Atsilošęs kėdėje, visą laiką kažką po nosimi murmėjo ir, kiek įmanydamas plojo kiekvienam kalbėtojui. Į estradą išėjo pagarsėjęs savo ideologiniu blaškymusi rašytojas. Linkčiodamas į visas puses, pradėjo skaityti eilėraščius lietuviškai, rusiškai ir lenkiškai. Visi plojome, bet labiausiai Vienožinskis. Plojo be pertraukos. Poetas kelis kartus išėjęs į estradą linkčiojo, dėkodamas,  bet Vienožinskis nenustojo plojęs. Publika pradėjo skirstytis, o tasai toliau ploja. Neatsimenu kas, paėmęs už rankų, poezijos entuziastą išvedė iš salės, bet ir eidamas nenustojo plojęs. Galas davė atsisėsti prie to paties stalo. Sėdėjome keturiese. Kažkas dailininką paklausė:
- Kodėl, maestro, taip ilgai ir karštai plojai? Nejaugi esate poezijos mėgėjas?
Vienožinskis, vienu ypu išgėręs šimtą gramų, neskubėdamas užsirūkė ir ramiai atsakė:
- Aš mėgstu ne poeziją, bet senas k....s.

Tų metų vasara atėjo anksti, ir aš vėl pradėjau lankyti „Rudnickio“ kavinę. Užėjau priešpiet ir birželio 22 dieną, juo labiau, buvo sekmadienis. Negausių svečių tarpe radau prie lango besėdintį Borisą Dauguvietį. Pasisveikinę užsirūkėme, ramiai laukdami užsakytos kavos. Netikėtai ant miesto pasipylė bombų kruša.
Kavos neišgėrėme.

Atsiminimai – Rapolas Mackonis (kalba ir stilius netaisyti)
Nuotrauka: Antanas Kairys