Indiškas viskis

Indiškas viskis – tai distiliuotas alkoholinis gėrimas, kuris štampuojamas kaip whisky Indijoje. Dauguma indiškų viskių gaminami alkoholio pagrindu, kuris gaunamas iš sirupo. Technologiniu požiūriu toks „viskis“ už Indijos ribų vargu ar galėtų vadintis viskiu.

Škotiško viskio gėrimo mada prasidėjo British India laikais, 1858-1947 metais, kai Indija tapo Didžiosios Britanijos kolonija. Škotiško stiliaus viskis yra pati populiariausia distiliuotų alkoholinių gėrimų rūšis Indijoje, nepaisant anksčiau vyravusios nuomonės, jog Indija stokoja vidinės alkoholinių gėrimų kultūros. Viskis išpopuliarėjo tarp turtingų žmonių, o viskio rinka, kuriai priklauso pasiturintys indai, yra viena didžiausių pasaulyje.

Devyniasdešimt procentų Indijoje suvartojamo viskio sudaro viskis sirupo pagrindu. Sirupas išgaunamas iš cukrinių runkelių arba cukranendrių. Tačiau ši šalis žengia į priekį – pradėtas gaminti viskis iš salyklinių ir kitų grūdų. Iš indiško viskio firmos vardų vertėtų paminėti „Bagpiper“, „McDowell's No. 1“, o „MaQintosh“ yra dalinai salyklo pagrindu gaminamas viskis. Pastarasis yra užuomina, kad indiškas viskis yra inspiruotas škotiško viskio, nepaisant to, kad yra gaminamas daugiausia iš sirupo.

Vietinės viskio rinkos proporcijas ir suvartojamus šio alkoholio kiekius lengva paaiškinti mokestine Indijos sistema. 90 % Indijoje suvartojamo viskio sudaro šalyje gaminamas viskis sirupo pagrindu. Taip yra dėl didelių mokesčių akcizų – į šalį įvežamam viskiui taikomas mokestis sudaro 525 %.

Indijoje gyvena apie 1,2 milijardo žmonių. Taigi nesunku įsivaizduoti milijonus vartotojų, kurie išgeria du butelius viskio per metus. 2004 metais Indijoje buvo išgerta 540 milijonų litrų viskio. Tai 40 % daugiau už antrosios pagal dydį JAV viskio rinkos suvartojimus. Vietinis viskis Indijoje kainuoja apie 200 rupijų (4,4-11 Lt), o importuotas škotiškas, toks kaip „Glenfiddich“, apie 3000 rupijų (66-166 Lt). Kaip matome, skirtumas išties didžiulis. Todėl importuotas škotiškas viskis, kuris pažymėtas škotiškos firmos vardu, sudaro vos 1 % Indijos viskio rinkos. Škotiško viskio gamintojai orientuojasi į pasiturinčius viešbučių ir restoranų lankytojus, kur, pavyzdžiui, 30 ml 30 metų išlaikytas „Glenfiddich“ viskis gali kainuoti 1600 rupijų (35-88 Lt).

Tokius didelius mokesčius importuojamam į Indiją viskiui Scotch Whisky Association (Škotijos viskio asociacija) komentavo kaip „gryną protekcionizmą“. Nesunku įsivaizduoti, kad panaikinus mokesčius, vietinio indiško viskio rinka tiesiog žlugtų.

Vijay Mallay, Indijos gėrimų kompanijos „United Breweries“ vadovas, taip pat yra vienas iš Rajya Sabha, aukštesniųjų Indijos parlamento rūmų narių. „United Breweries“ įsigyja vis daugiau žinomų viskio firmų gamyklų Škotijoje, tokių kaip „Dalmore“, „Isle of Jura“ ir „Whyte & Mackay“. „United Breweries“ padidino škotiško viskio gamybą įsigytose gamyklose. Dalis šio viskio yra naudojama maišymui su Indijoje gaminamu viskiu sirupo pagrindu.

Indijos gamintojai, atsakydami į škotų nusiskundimus, teigė, jog pati Europos bendrija trukdė prekiauti indišku viskiu, sudarydama kliūtis ir neleisdama pardavinėti viskio sirupo pagrindu whisky pavadinimu.

Škotijos viskio asociacija padavė ieškinį Aukščiausiajam Teismui Delyje. Teismo nuosprendžiu Indijos viskio gamintojams buvo uždrausta savo produkcijos pavadinimuose vartoti žodį Scot arba Scotch.

Dabar, Europos Sąjungos laikais, Indija vis tik gali didžiuotis, kad turi tikrą whisky, kurio galima įsigyti Europoje, tai „AMRUT Whisky – Indian Single Malt“ . Jis yra pirmasis viskis, kuris atitinka visus ES reikalavimus. Tai vienoje gamykloje pagamintas salyklinis viskis, gaminamas iš vienos vietinių salyklinių miežių rūšies.

Galima sakyti, kad vis dar tęsiasi mūšis dėl didžiausios viskio rinkos pasaulyje – Indijos. Kol veikia protekcionistiniai mokesčiai, vietiniai indiško viskio gamintojai gali būti ramūs, bet geri laikai kažkada gali baigtis...

Pagal en.wikipedia.org; mg.co.za parengė Elena Germanovič
business.scotsman.com nuotr.
Meniu.lt informacija