Maistas civilizacijai

Atsakymas yra civilizacija. Prisiminkite, ką žinote apie pirmąsias civilizacijas bet kurioje planetos vietoje. Visų jų mitybos pagrindas buvo viena iš javų kultūrų – ar žirniai, ar grikiai, ar kviečiai, ar kukurūzai, ar ryžiai, ar soros – visų šių kultūrų pagrindinė energetinė medžiaga yra krakmolas. Kaip tai nutiko? Ogi javus yra labai lengva sandėliuoti, sausi javai negenda net kelis metus. Taip javai tampa vertybe, nes jie ilgai nenuvertėja, nesugenda per kelias savaites kaip vaisiai ar mėsa. Taip pat juos lengva gabenti, jais lengva mainytis, jais lengva išmaitinti kariuomenę toli nuo dirbamų laukų. Tai civilizacijų turtas. Be krakmolo civilizacijoms būtų sudėtinga gimti, plėstis ir užkariauti naujas gentis, jos nebūtų galėjusios taip ilgai išlaikyti apgultų kaimyninių genčių, kol pastarosios tiesiog išmirdavo badu. Taip, javai išgelbėdavo civilizacijas nuo žlugimo pačioje užuomazgoje - tai tiesiog civilizacijų maistas.

Nepasakosiu, kuo civilizacija kenkia planetai, apie tai jau kalbama visur. Aš tik papasakosiu, kodėl ji taip daro. Javai sėkmingai auginami intensyvios, tiksliau, totalitarinės žemdirbystės būdu. Jų plantacijoms reikėjo didžiulių plotų, todėl buvo kertami miškai. Į pasėlius bei derlių kėsindavosi kiti augalai bei gyvūnai, todėl reikėjo naikinti ir juos – taip atsirado „kenkėjų“ sąvoka. Žmonės pasijautė dievais, nes patys ėmė spręsti, kam gyventi, o kam ne. Pasikeitė mąstymas iš „gyvenančio su gamta” į „gyvenantį iš gamtos“. Kokioj nors pasaulio vietoj užgimus civilizacijai, kraštovaizdis iš miškų virsdavo dykyne, dirvos nuskursdavo, ekosistemos sunykdavo, derlius sumenkdavo ir civilizacija neprasimaitindama žlugdavo… Tik ne mūsų.

Mūsų civilizacija išmoko paimti vergais savo gentainius ir pajungti aplinkines tautas tam, kad visi kiekvieną dieną purentų dirvą, neštų vandenį ir augintų javus. Taip gyvendami, žmonės paprasčiausiai neturėjo laiko auginti kitų kultūrų ir maitinosi tik tais pačiais javais, kuriuos augino. Javai tapo vargšų maistu. Javais maitinami vergai dirbo turtuolių soduose, todėl turtuoliai dar maitinosi ir vaisiais, taip pat naudojosi visomis privilegijomis, kurias teikė valdžia, ir išskirtinėmis teisėmis užsiėmė medžiokle bei maitinosi mėsa. Pirmykštėse kultūrose visi žmonės maitinosi (ir tebesimaitina) tiek augaliniu, tiek ir gyvūniniu maistu, tačiau civilizuotoje kultūroje didžiausioji dalis maitinosi išskirtinai krakmolu.

Lieka dar ir daugiau neatsakytų klausimų. Kaip susiklostė, kad žmonės, neprisitaikę valgyti gamtinių krakmolo formų, vis dėlto galėjo jomis maitintis? Neturėdami tam tinkamų dantų, žmonės pasinaudojo „išoriniais dantimis“ – girnomis. Pirmieji rašytiniai šaltiniai miltus minėti pradeda beveik nuo pat rašytinės istorijos pradžios. Tai reiškia, kad civilizacija nėra atsiejama nuo miltų. O jau gaminti iš tų miltų tai civilizacija moka! Kiekviena civilizuota tauta turi savą duonos formą ir pavadinimą – tai ir mūsų juoda duona, ir Europoje labiau paplitusi balta duona, ir prancūziškas batonas, ir lavašas, ir mana, ir roti, ir čapati… Kiek tautų, tiek skirtingų duonos rūšių. Bet dar yra makaronai – italai su kinais nepasidalina autorystės teisių į juos, nes tai antras pagal populiarumą krakmolo produktas pasaulyje. O kur dar visokios kruopos ir dribsniai. Pasinaudojus „išoriniais dantimis“, krakmolas tapo pagrindiniu, kartais net vieninteliu, civilizuotų žmonių maistu, ir tam jie naudojo ne savo raumenis, bet išorinius energijos šaltinius. Iš pradžių tai buvo vergai, vėliau gyvuliai, dar vėliau upės ir vėjas, kol pagaliau anglis bei nafta. Mūsų civilizacija maitinasi krakmolu tik todėl, kad dar nesibaigė iškastinis kuras. Ir kuo daugiau mūsų šioje planetoje, tuo daugiau energijos mes sunaudojam mūsų pagrindiniam maistui - krakmolui – užauginti, transportuoti bei paversti jį valgoma forma. Jei manot, kad, likę be elektros, civilizuoti žmonės ims patys malti savo užaugintus grūdus, pabandykit susimalti miltų duonai ir suprasit, kad likusį gyvenimą geriau valgysit kažką kito, bet ne duoną.

Pamiršę, kad kažkada maitinosi kitaip, civilizuoti žmonės pradėjo kitaip vertinti ir likusį maistą. Krakmolo koncentracija jame tapo kaip ir kokybės ekvivalentu. Buvo veisiamos vis krakmolingesnės ir krakmolingesnės daržovės, menko jų įvairovė, kol pagaliau ropes, pastarnokus bei topinambus pakeitė bulvės, morkos ir burokai. Bulvėse tiek daug krakmolo, kad jos jau tapo neskanios valgyti žalios, o burokai dar ir tapo saldūs kaip kokios uogos. Pabandykite parduotuvėje paieškoti kokių nors kitokių šakniavaisių, išskyrus bulves, morkas ir burokus. Rasit gal nebent ridikus. O kur pastarnokai, griežčiai, ropės, petražolių šaknys, varnalėšų šaknys…Visos buvusios įvairovės niekas net nežino?

Lazda smogia kitu galu atgal
Taigi, dabar aišku, kaip mes visi patekome į tokią situaciją. Bet dar svarbiau žinoti, koks yra tiesioginis poveikis mūsų organizmui, kai mityboje dominuoja krakmolas. Galima teigti taip: kiek gramų krakmolo suvalgome, tiek gramų gliukozės susidaro mūsų žarnyne. Jei krakmolas suskaidomas labai greitai (tai termiškai apdorotas krakmolas iš aukščiausios rūšies miltų, t.y. minkšta duona, batonas, kepiniai ir makaronai), tai dalis gliukozės jau išsiskiria burnoje, maitina emalį ardančias bakterijas ir sukelia kariesą. Taip pat ši gliukozė žarnyne rezorbuojama taip greitai, kad gliukozės, kartu ir insulino, koncentracija kraujyje pakyla lygiai taip pat staigiai, kaip ir suvalgius tokį pat kiekį saldumynų. Skirtumas tik tas, kad krakmolo per metus suvartojama kur kas daugiau nei cukraus. Jei krakmolas skaidomas lėtai (tai mažiau termiškai apdorotas arba rupesnių miltų bei kruopų krakmolas, pavyzdžiui, rupi duona, kruopos, ryžiai, dribsniai), tai rezorbuojama tik dalis gliukozės, o visas perteklius nukeliauja į storąją žarną ir ten ja minta patologinė mikroflora. Gliukoze geriausiai minta tie mikroorganizmai, kurie nėra naudingi mūsų organizmui – tai ir grybeliai, ir mielės, ir rūgimo bakterijos, kurios išskiria kenksmingas medžiagas arba dujas. Nuo to ir medžiagų apykaita trinka, ir pilvą pučia ir išmatų tvaikas nepakeliamas. Ar žinote, kodėl fermų tvaikas toks nepakeliamas? Gyvuliai, kaip ir žmonės, geriau tunka, kai jų mityboje dominuoja angliavandeniai. Karvės prisitaikę tik mažam krakmolo kiekiui maiste, kurį gauna su pievų žolės sėklomis. Visas perteklius maitina patologinę žarnyno mikroflorą ir sukelia ligas, kurias nugali tik antibiotikai. Kiaulės labiau prisitaikę maitintis krakmolu, bet tik ne tokiais kiekiais, todėl ir jų išmatos nepakeliamai dvokia. Žmogus čia ne išimtis. Žarnyno veiklos net ir įvairiausiais probiotikais neįmanoma sunormalizuoti, kol mityboje dominuoja angliavandeniai.

Tai ką gi valgyti?!
Tinkamiausia forma, kuria žmogaus organizmas prisitaikęs vartoti krakmolą, yra daržovės - tos archajiškos daržovės, kuriose ne tiek daug cukraus. Žmogus neturėjo uoslės šakniavaisiams rasti, bet turėjo protą, kuris jam padėdavo pagal lapus pažinti augalus ir iš to sužinoti, ar jo požeminė dalis yra valgoma ir kuriuo metų laiku ta dalis jau bus tinkama valgyti. Jei norime maitintis ekologiškai, neturėtume maitintis tokios kultūros, kuri pavergė visą planetą, siekdama sau naudos, maistu: javais ir bulvėmis.

Nei javai, nei vaisiai, nei perdėm krakmolingos ar saldžios daržovės nėra evoliuciškai pagrįstas žmogaus mitybos pagrindas. Todėl nekontroliuojant savo mitybos, jokie vaistai, jokie aparatai sveikatos nepadovanos. Pagrindinis evoliuciškai pagrįstas žmogaus racionas yra augaliniai angliavandeniai iš įvairių šakniavaisių, silpnai apdoroti gyvūniniai riebalai ir silpnai apdoroti gyvūniniai baltymai.   Visą straipsnį skaiktykite www.homosanitus.lt
Nuotrauka: inmagine.com 2011 06 10