Klaipėdoje gyvena daug baltų paukščių, daug laivų ir kranų. Ten taip pat gyvena Andrius Sviderskis, kurį galima įvardyti kaip į saikingą slaptumą linkusį bohemišką personažą. Vyriškis žavisi tiek foto, tiek videomenu. Bet, mano nuomone, vieni gražiausių kūrinių, kuriuos kuria Andriaus rankos, gimsta virtuvėje. Karts nuo karto stengiuosi pakliūti į svečių sąrašą, kad galėčiau pasidžiaugti jo kulinariniais rojaus sodais.

Šįkart jis mane pakvietė į duonos kepimo iškilmes. Negalėjau atsispirti, nors buvo gana vėlus vakaras, o mane kamuoja žieminė miegligė...

Istorinė duona

„Labiausiai mane žavi tai, kad tai iš tikrųjų yra istorinė duona. Įsivaizduok, galbūt jai du šimtai metų“, – rodydamas stiklinę su balkšvu skysčiu pasakoja Andrius. Tas skystis yra privaloma duonos dalis – raugas. Jis keliauja iš vienų rankų į kitas, šitą Andrius gavo iš savo giminaitės. Būtent raugas ir yra tas senovės trupinėlis, nes galbūt stiklinėje, kurią laikau rankose, tebėra molekulės skysčio, kažkokios moters atskirto nuo tešlos prieš šimtą metų.

„Mano namuose duonos kepimas yra tikras ritualas, – sako Andrius ir iš originalaus butelio pila taurelę stiprios trauktinės. Pridursiu, kad Andrius jau daugelį metų kuria visokiausias trauktines, kiekviena – su sava istorija ir savybėmis. Bet tai – jau kita istorija.

Nuostatos ir mintys

Andrius visada kalba su užmoju. Ir tuomet, kai virtuvėje jau sklinda saldžiarūgštis, širdį kutenantis duonos kvapas, jis įsijautęs mosuoja rankomis ir aiškina, kad duonos kepimas yra apgailėtinas, jei atliekamas be meilės: „Svarbiausia įsileisti meilės ir meno dvasią į širdį. Negalima remtis vien receptu, niekada taip nedarau. Kiekvieną kartą mano gaminys vis kitoks, su vis kitokiais akcentais.“ Neapsieiname ir be kalbų apie lyčių konfrontaciją virtuvėje. Kaip ir reikėjo tikėtis, Andrius tvirtai įsitikinęs, kad vyras kur kas geriau geba suktis aplink puodus, „nes vyrai yra kūryba“, – teškia aiškiai provokuodamas. Neužkimbu, nes matau kaip raiškiai antakius pakelia jo mergina.

Maisto gaminimas Andriui – tobulas atsipalaidavimas, geriausia poilsio forma, gamindamas vaikinas visas atsiduoda fantazijai. Žmogus ne visada tą pajusi.

Pigiau ir sveikiau

Anot Andriaus, duoną kepti namuose yra pigiau, nei ją pirkti. O ir laiko sąnaudos nėra didelės. Cepelinų ruošimas trunkąs kur kas ilgiau. Iš tiesų abu su mane lydėjusiu fotografu labai emocionaliai ima postringauti apie šiuolaikinės visuomenės ydas: „Kokios dar laiko sąnaudos? Ką žmogus veikia grįžęs namo? Žiūri televizorių, žaidžia žaidimus, sėdi prie kompiuterio – baisiai prasminga veikla. Tereikia tiesiog skirti keletą minučių, kad subertum keletą saujų miltų, druskos, kmynų ir užmaišytum tešlą... Jokių didelių laiko sąnaudų“, – aistringai aiškino abu vyrai.

O dėl sveikumo nereikia didelių aiškinimų – jokių konservantų, šviežia...

Andriaus duona kepė beveik porą valandų, kiek tiksliai – negaliu pasakyti, nes visai neprofesionaliai užsnūdau (kalti akvariumai su apatiškomis žuvelėmis). Bet žinote, nėra geresnio būdo atbusti, kaip tas, kai tavęs laukia šviežutėlė duonos riekė su tirpstančiu sviestu ant jos...

Naminės duonos receptas

Duona gaminama dviem etapais. Iš pradžių užmaišoma pirminė tešla. Užvirusiu vandeniu užpilamos 4 saujos miltų, kmynai, druska ir 1,5 stiklinės cukraus. Kai mišinys pravėsta, į jį supilama stiklinė raugo. Tešla paliekama šiltai stovėti dviem parom.

Po dviejų parų galima tęsti, kas pradėta. Tai yra: atsemti stiklinę masės kitam kartui (atsidalijamas raugas), supilti likusius miltus ir cukrų. Suminkyti ir palikti dar dešimčiai valandų.

Kas tada? Tada tešla (ji yra skysta!) supilama į kepimo skardą. Svarbu jos dugną iškloti kepimo popieriumi arba pabarstyti miltais, kad neprikeptų.

Kepti apie pusantros valandos. Daugiau ar mažiau – kol dailiai paruduos pluta.

Parengė: Kristina Kučinskaitė
Nuotraukos: Paulius Sadauskas

2011 02 17