Lapkričio 16-22 dienomis visoje Lietuvoje, kaip ir dar 47 Europos Tarybos šalyse, jau šeštus metus vyks „Visuotinė švietimo savaitė“. Šių metų žinomos pasaulinės kampanijos tema – Maistas visiems. „Visuotinės švietimo savaitės“ tikslas ne tik atkreipti visuomenės dėmesį į maisto trūkumo problemą pasaulyje, bet ir patiems susimąstyti, kaip valgome, kiek išleidžiame maistui ir kiek maisto kasdien išmetame į šiukšlių dėžę. Svarbiausias „Visuotinės švietimo savaitės“ akcentas – maisto rinkimas. Visuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose žmonės galės nešti maistą ir taip padėti nepasiturintiems, skurstantiems tautiečiams. Maisto rinkimas vyks ir bendrojo lavinimo mokyklose, taip siekiant atkreipti jaunimo ir vaikų dėmesį bei skatinti dalintis su kitais.

Apie gebėjimą dalintis, vaišingumą, dosnumą, Lietuvoje ir pasaulyje, kalbamės su Lietuvos televizijos (LTV) laidų vedėju ir prodiuseriu, netradiciniu keliautoju Martynu Starkumi.

Kas yra svetingumas, vaišingumas ir dalinimasis maistu?

Maistas nėra pagrindinis objektas, maistas tėra viena iš svetingumo parodymo formų. Pamenu, kaip mus Turkmėnijoje į savo namus priėmė visai nepažįstami žmonės. Nebuvo taip, kad mes užklystume kažkur išbadėję ir mus pamaitintų, nes kelionėse pasirūpiname maistu ir nebadaujame. Turkmėnijoje, pakankamai uždaroje šalyje, mus priėmė vietiniai gyventojai, kadangi mieste nebuvo nei viešbučių, nei svečių namų. Jie paruošė mums vakarienę ir pasirūpino mumis. Paskui suvokė, kad pagal šalies įstatymus jie negali mūsų apnakvindinti, tai įdėjo į kelią maisto ir išlydėjo atsiprašinėdami, kad pas juos tokie įstatymai.

Persų svetingumas toks, kai tave priima pas save ir dalinasi ne paskutiniu savo maistu, bet tiekia į stalą viską geriausia, skaniausia. Moterys išeina į turgų, perka viską, kas geriausia ir tokiu būdu stengiasi parodyti svetingumą. Mes taip pat atsilygindavome vaikams saldainiais, dovanomis. Kaip jau sakiau, maistas nėra pagrindinis dalykas, tai tėra viena svetingumo formų. Svarbiausia žmogiškumas, parodytas iš kitos šalies atvykusiems nepažįstamiems.

Ar savo kelionėse matėte situacijų, kaip skurde žmonės išlieka žmogiški?

Skurde jie ir išlieka žmonėmis. Žinoma, kiekvienoje šalyje, kur tu bebūtum, vagių yra ir tarp turtingų, ir tarp skurdžių žmonių. Bet vis dėlto, didžioji žmonių dalis yra geri, bent jau mūsų sutikti.

Viename Indijos kaimelyje – kaimelis, mūsų suvokimu, keistas, nes ten gyvena apie 20 000 žmonių – žmonės gyvena labai skurdžiai, vienoje lūšnoje iki dešimties ar daugiau žmonių. Kiekvieną rytą tėvas su sūnumis plaukia žvejoti ir tos dienos laimikis – pagrindinis jų pragyvenimo šaltinis. Šią šeimą sutikome vaikščiodami ir filmuodami kaimą, o jie labai maloniai pakvietė mus į namus vakarienės. Vakarieniaudami supratome, kad dalyvaujame dalyje tos vakarienės, kuri yra skirta visai šeimai. Tuo metu nesinori „apvalgyti“ žmonių, bet jie labai įsižeistų, jei nepriimtume jų pasiūlymo kartu pavakarieniauti. Jie pasidalina tuo, ką turi ir dėl to labai džiaugiasi. Laimingas šeimininko veidas šypsosi matydamas sočius, patenkintus ir laimingus svečius. Tuo metu jis tikrai negalvoja, kad šis atvykėlis suvalgė mano ir mano vaikų vakarienę.

Man atrodo, kad tie žmonės, kurie turi mažiau, yra dosnesni už tuos, kurie turi daugiau. Jie įpratę dalintis ir yra įpratę dalintis todėl, kad jų šeimos didelės. Jie dalinasi su kaimynais, su savo artimaisiais. Ir žino, kad jeigu vieną dieną jam bus blogai, kitą dieną jam kažkas padės. Paradoksas: kuo mažiau turi, tuo nuoširdžiau daliniesi.

Kas keliaujant skurdžiose šalyse, kur jaučiamas nuolatinis maisto trūkumas, įsiminė labiausiai?

Įsiminė tai, kad tose skurdžiau gyvenančiose šalyse ar skurdesniuose regionuose, šeimose, žmonėms daug ir nereikia. Jie neturi tikslo, gauti kiek galima daugiau, turėti kiek galima daugiau. Aš jau nekalbu apie daiktus, kurių jiems tiesiog nereikia. Jie naudojasi būtiniausiais reikmenimis, t. y., kažkoks indas valgiui pasigaminti, kažkokia vieta laužui susikurti, lova pasitiesti ir kažkoks drabužis apsirengti. Ir todėl žmonės yra laimingi, jie visiškai nevergauja daiktams, nevergauja tam, kas mūsų, taip vadinamam civilizuotam pasauliui, yra norma. Jie puikiai gyvena be televizoriaus, be prabangių šaldytuvų, be kokių nors baldų. Ir labai gerai jaučiasi. Vieną gražiausių frazių išgirdau vienoje iš Afrikos šalių. Mes vaikščiojome kaime ir ten vaikai voliojosi dulkėse. Tie vaikai visai mažiukai, dar net nemoka vaikščioti. Paklausėme, kaip čia jūs, visai vaikų neprižiūrit, jie čia dulkėse voliojasi. Tai mums labai paprastai atsakė: tai pas jus, Europoje, vaikus reikia auginti, pas mus jie užauga patys. Taigi, iš principo, žmonės žiūri į viską daug paprasčiau ir, žinoma, gyvena šia diena. Jie žino, kad jie turės vakarienę ir yra laimingi.

Kalbant apie Afriką, mūsų parama, tarkime, maisto produktais ir drabužiais - šiek tiek žudo pačią Afriką. Patys afrikiečiai sako: europiečiai gerąjį Afrikos vergų laikų genofondą išsivežė iš Afrikos - užtat dabar jie turi mums padėti ir kompensuoti visą tą istorinę neteisybę. Aišku, šis paaiškinimas banalus ir parama Afrikai reikalinga, nes ji gelbsti daug gyvybių, bet realybėje ji ir žudo iniciatyvą kurti patiems. Mauritanijoje man pasakojo, kad jei žmogus įkuria savo siuvyklą ir pasiuva moterišką drabužį, jis jį parduoda už 10 šalies pinigų. Tada šalia atsidaro parduotuvė, prekiaujanti iš labdaros atsiųstais drabužiais už 5 šalies pinigus. Žinoma, niekas nepirks to, kuris siuva pats, drabužių, o pirks pigesnius. Todėl afrikiečiai neturi iniciatyvos patys kažką gaminti. Taip pat su maisto produktais – kam jiems sėti, auginti ryžius, jei jie gaus iš kažkur, iš kažkokios labdaros. Tai diskutuotini objektai. Čia gali būti teisūs ir vieni, ir kiti, nes yra labai daug pavyzdžių ir jie visi yra skirtingi.

O ar lietuviai pakankamai dalinasi vieni su kitais?

Lietuviai dalinasi nedaug. Nors mes esame labai svetingi, vaišingi žmonės, vis dėlto tie pirštai yra lenkti į save. Galbūt tai natūralu, nes dabar išgyvename sunkius laikus. Skiriamės nuo skurdžių šalių, nes tie žmonės niekada nėra matę prabangos ir įsivaizduoti, kad jie gyvena prabangioje aplinkoje, jiems yra pasaka. Jų tėvai taip gyveno, seneliai - ir jie taip gyvena. Mums sunkiau, nes mes visą tą informaciją gauname, matome, kaip jie gyvena ir bijome, kad mes irgi galime taip gyventi. Ir tada pradedame lyginti save su kitais. Lietuviai nėra tokie, kurie nesidalintų, tačiau mes esame pavydūs. Ir mes esame, deja, tas piktasis pavydas. O ne tas gerasis, kuris varytų kaip variklis mus į priekį, kad ko nors pasiektume.

Viktorija Židonytė