Alus gaminamas vietoje ar...?

2013-01-17
Alus gaminamas vietoje ar...?

Čia turbūt paprasčiausias ir tikriausias (alaus vartotojui) variantas, kai restoranas turi savo alaus daryklą ir joje verda alų savo reikmėms. Tokio verslo tipo pionieriais galime vadinti „Būsi trečias“ Vilniuje ir „Juozo HBH“ Kretingos rajone. Jeigu pirmasis išpopuliarėjo savo alaus kokybe ir novatorišku požiūriu į tokio tipo verslą didmiestyje, tai antrasis veikiau pradžioje buvo tik Palangos linksmybėmis persisotinusių poilsiautojų prieglobstis. Jei pirmasis apribotas vienu pastatu ir kiemu, išsiplėtė vos keliomis salėmis, tai pajūrio aludariai turėdami aplinkui hektarus laisvo ploto tikrai neturi skųstis plėtros galimybėmis. Abiejų gaminamas firminis alus plačiai žinomas Lietuvoje ir susilaukia tiek gerų, tiek ir prastesnių atsiliepimų. Na bet čia viskas tvarkoje – alus gaminamas vietoje ir geriamas vietoje.

Keistesnis tokio verslo atvejis tai – „Memelis“ Klaipėdoje. Nors ir turėdami galingą daryklą, bet vis tiek prekiauja ir „Švyturio“ alumi. Sako Klaipėdoje be jo negalima - na gal ir negalima, bet taip sumenkinamas savo alaus įvaizdis, maždaug – jei nepatinka mūsų alus, gerkite gamyklinį. O juk tokio alaus pilnas miestas. Reikia populiarinti savo alų, o ne vaikytis pigaus pelno.

„Bravaria“ alaus restoranų-daryklų tinklas pasirinkęs gi kitokią strategiją. Turėdami dvi alaus daryklas Vilniuje ir Kaune, skirtingų savo alaus rūšių gamybą paskirsto tarp jų, o vėliau pagamintas visas alaus rūšis paskirsto per tris restoranus (taip taip - Šiauliuose alaus negamina, tik parduodamas). Na taip pat alutis išpilstomas į plastikinius bambaliukus ir vežiojamas po kitus prekybos taškus.

Kontraversišku pavadinimu Vilniaus restoranas-darykla „Prie Katedros“ (nors sakyčiau tolokai nuo jos randasi) savo alų paskirsto tiek pas save, tiek dukterinėse įmonėse, t.y. kituose restoranuose. Bei drąsiai žengia į pilstomo alaus rinką kartu su „Vilniaus alumi“. Tai ir gerai, nes ne kiekvienas proletariato atstovas gali susimokėti 8 litus už puslitriuką bare.

Šaunūs tokio alaus daryklų-restoranų pavyzdžiai yra tie kurie ramiai gamina alų savo reikmėms, prekiauja išsinešimui ar per šventes, nesivaikydami užversti visą Lietuvą savo produkcija. Tai „Gintaro baras“ Molėtuose, „Avilys“ Kaune ir kiti.
Nepamirškime paminėti turbūt labiausiai nestandartinio „brewpub“ atstovo – Ramūno Čižo iš Dusetų. Alus verdamas vietoje, galima paragauti vietoje (tiesa tik vasaros sezono metu ir tai tik tada, kai šeimininkai namie). Ir jeigu didmiesčių daryklos-barai spindi variniais katilai, išstatytais garbingiausioje baro vietoje, kaip kokioje parodoje, tai pas Ramūną viskas atvirkščiai. Prašaliokui griežtai bus pasakyta NE, ji užsimanys apžiūrėti alaus daryklą. Ir teisingai, tai šventa vieta aludariui. Ir matyt neapsikentęs tokių įkyruolių Ramūnas virš daryklos palėpėje įrengė alaus kompoziciją, kurioje su jau nenaudojama įranga ir supažindinami smalsuoliai. Ir teisingai – nėra reikalo bakterijas į daryklą nešioti, užtenka muziejuko.

FIRMINIS BARO ALUS

Bene kas antras alaus baras dabar taikosi sukurti savo firminį alų. Surandame „Apuoko“,  „Žvejų baro“, „Pogo“, „Muzikos rūsio“, „Belmonto“ (pastarasis beje kažkada turėjo ir savą alaus daryklą), „Liečių“ ir daugelis kitų. Na šio verslo principas labai paprastas – užsakai pas aludarį alų, teisingiau susitari jo alų parduoti savo pavadinimu.
Būtų gražu, jei kiekvienam barui būtų gaminamas tik jam skirtas alus, bet alaus pardavimai baruose ne tokie jau milžiniški, kad virti atskirą alaus partiją. Todėl imamas eilinis daryklos alus ir jam prilipinama nauja etiketė. Bet juk taip gaunamas tikras vartotojų apgaudinėjimas. Žmogus nebežino ką geria, kokia alus darykla. Dažnai tokiuose baruose atvirai meluojama, kad alus verdamas vietoje. Tokiu atveju asmeniškai iškarto paprašau parodyti alaus gamybos licenziją ir primenu, kad alų be licenzijos gaminti draudžiama, o šio baro aš licenzijuotų aludarių sąraše nemačiau. Viename tautinio maisto restoranų tinkle paklausus koks yra tas „firminis gyvas“ alus, padavėja nubėgo iki baro pasiklausti. Arogantiškas barmenas išdainavo tą pačią dainelę apie „alų gaminama vietoje“. Paprašiau merginos pažiūrėti kas parašyta ant bačkos – pažiūrėjo, pasakė alaus daryklos tikrąjį pavadinimą.
Panašu toks „firminis“ alus yra tik eilinis vartotojų mulkinimas, siekiant pritraukti neva lojalių klientų. Bet žinokite vieną dalyką! Nereti atvejai, kai šalia tikro mažųjų aludarių alaus pristatomas firminis baro alus, kuris gaminamas stambioje alaus darykloje. Suprantamas toks noras užsidirbti – didieji aludariai gali pasiūlyti alų mažesne kaina, gamyklinio alaus stabilumas didesnis, distribucijos tinklas platesnis. Žodžiu su juo dirbti yra paprasčiau ir pigiau.

Dar kitas didelis minusas šiam „firminio“ alaus verslui – baro savininkas bet kada gali pakeisti alaus rūšį, nekeičiant pavadinimo. Kas yra sėkmingai ir stabiliai daroma. Kai kurių barų savininkai net ir neslepia, kad pakeistų firminio alaus rūšį, jei gautų panašių skoninių savybių pigesnio alaus. Kitas tokio slapukavimo pliusas – pasibaigus „firminiam“ alui galima laisvai įkišti klientui, ypač „papešusiam“ bet kokį kitą alų, nepiktinant jo tokia fraze, kad firminis alus baigėsi. Juk ir nesumeluosi – nuo dabar „firminis“ bus kitas!
Tokį firminį alų ypač patogu imti buteliais. Užsilipdęs savo baro etiketę gali didžiuotis „savo alumi“, kukliai nutylint, kad tai tik tas pats kažkurios alaus daryklos alus, kurį kasdien matome parduotuvėse, tik kita etikete, ir jei jau prašmatniau, tai jau bent ir kitokio dizaino butelyje. Pavyzdžiai - „Šturmų“, „Balsių malūno“ ir kiti.

PRIVAČIOS ETIKETĖS

Šią tema jau kažkiek paliečiau, bet tikrasis „privačių“ etikečių verslas labiau klesti parduotuvėse, ypač alų išvežant į užsienį. Na koks užsienietis gers kokį lietuvišką alų sunkiai ištariamu pavadinimu? Ir pasipila tada vietos rinkoms skirtas lietuviškas alus su pritaikytomis etiketėmis. Ir kokių tik pavadinimų ten neprigalvota – „Čiorny Bumer“, „Šachtiorskoje“, „Carskoje“ ir kt. Aišku, lyderis šiame sąraše yra „Wielka Sila“ su raudonai baltame fone besipuikuojančiu lenkišku ereliu. Sėdi nacionalistas lenkas, geria šita alų, keikia lietuvius, ir net nežino kad į skrandį pilasi tikrą lietuvišką alų ir daro pelną lietuviškam aludariui.

IŠVADA

Būtų malonu, kad viskas būtų vadinama tikrais vardais, bet šioje pinigų besivaikiojančioje visuomenėje kol kas viskas yra perkama ir parduodama... Kada sulauksime to laiko, kai aludaris aukštai iškėlęs galvą pareikš, kad kito vardo savo alui neduos. Savo vaikus pervesdami į kitą vaikų darželį vardo gi nekeičiame?

Autorius: Vidmantas Laurinavičius

Vartodami alkoholį rizikuojate savo sveikata, šeimos bei visuomenės gerove

Pasiūlyk restoraną